XX.

Eidamas Jis nematė nieko. Ėjo kažkur. Į tuštumą. Plaukė gatvėmis kaip dvasia. Atsitrenkė į senutę. Net neištarė „Atsiprašau“.
-Vaikeli, neskubėk taip, - patarė jam senoji ir supratingai palinksėjo galva.
Atėjęs ant jųdviejų taip mėgiamo skardžio Jis stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Galvojo apie praėjusias gražias akimirkas. Stiprus vėjas taršė Jo juodus it smala plaukus ir barstė ašaras, bėgančias iš tamsiai rudų akių. Jis sušnibždėjo jūrai:
-Myliu Ją.
Užsimerkė ir šoko į purslus. Jo veidas pranyko bangose...

* * *
Kitą dieną laikraštyje pasirodė žinutė:
„Ryte, prie jūros, į krantą rastas išmestas jaunuolio kūnas. Kaip spėjama, jis nušoko nuo skardžio. Atidžiai ištyrę įvykio vietą ir norėdami įsitikinti, kad nėra jokių prievartos ženklų, ant akmenų radome tik anglimi išrašytus žodžius JIS IR JI. AMŽINAI.“

XIX.

Grįžęs namo po laidotuvių, Jis susirado baltutėlį popieriaus lapą. Atsisėdo savo kambaryje ir paskubomis rašė. Laišką. Mamai ir tėčiui.
„Mama ir tėti,
Atsiprašau už tai, ką padariau. Žinau, jog esu egoistas. Puikiai suprantu, ką jausite: pyktis ir sielvartas susilies. Deja, esu priverstas kalbėti iš skaudžios patirties... Nebeturiu Jos – savo gyvenimo tikslo. O be tikslo žmogus gyventi negali. Bet vargu ar esu žmogus, jei sukeliu jums tiek skausmo. Žmonės taip nesielgia.
Seniai galvojau tai padaryti, bet stabdė mintis, kad turiu Ją. Dabar esu visiškai nevaržomas. Vieną dieną pažadėjau Jai, kad būsime kartu amžinai. Todėl nesąžininga būtų gyventi atskirai: Ji danguje, o aš – žemėje. Per didelis atstumas dviem širdims.
Mama, ačiū, kad davei man gyvybę. Nekenčiu savęs už tai, kad ją nutraukiu. Tėti, ačiū, kad vaikystėje laidei su manimi aitvarus. Tai visada buvo mano gražiausias prisiminimas. Visada prisiminsiu jūsų šiltas rankas ir rūpestingumą. Bet daugiau negaliu ištverti. Ašaros srūva upeliais, o aš vis dar bejėgis prieš šį jausmą. Tiesiog kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Ačiū jums už viską. Iki. Kada nors pakviesiu jus prisėsti ant debesies ir išgerti kartu mėtų arbatos. O dabar einu – nebegaliu ištverti skausmo, pripildžiusio mano sielą.“
Prieš išeidamas Jis apžvelgė savo namus. Paliko juose daug vaikystės akimirkų ir gražių prisiminimų. Tačiau viskas nublanko prieš tai, ką Jis dabar jaučia.

XVIII.

Po to skambučio Jis lėkė gatve kaip išprotėjęs. „Viskas“, kartojo Jis sau, „viskas“. Net nesustojo pagalvoti, kad galbūt nėra taip, kaip Jis mano. Tiesiog ėjo savo minčių genamas staiga tokiu neaiškiu Jam keliu.
Įėjo į Jos namus net nepasibeldęs. Žinojo, kad vis tiek niekas negirdės – kam tas mandagumas. Įlėkęs į Jos kambarį sustojo. Jam pasidarė silpna, viskas pradėjo suktis ratu. Rodės, kambarys pilnas neaiškių gijų, kurios traukia Jį žemyn. Susvirduliavo. Įsikibo kėdės atkaltės, tačiau per vėlai. Nualpo. Jautė, kad kažkas uždėjo šaltą ranką ant kaktos, vylėsi, kad tai bus Ji. Bet atsimerkęs nieko panašaus nepamatė... Atsistojęs susiėmė už galvos. Jautė, kaip drėksta akys. Prie Jos lovos buvo pasilenkęs Angelas. Nejaugi? Jis matė Angelą? Ne, atsikvošėjęs suprato, kad tai tik Jos mama. Ji paprasčiausiai buvo apsirengusi baltai. „Išprotėjau“, pamanė Jis. Bijojo prieiti prie lovos, tačiau privalėjo. Suaugę prasiskyrė. Jis pamatė gulint nuostabaus grožio merginą, su sustingusia šypsena lūpose. Vieną akimirką Jam pasivaideno, kad Ji ištarė Jo vardą. Tačiau tai nebuvo ir negalėjo būti tiesa.
-Mama? – ištarė Jis. Norėjo sužinoti, ar tikrai akys neapgauna.
-Taip... – teištarė Jo mama.
Tokiu trumpu žodžiu ji sugriovė visą Jo pasaulį. „Mirtis ateina tada, kai tu jos mažiausiai tikiesi“ prisiminė Jis kažkieno žodžius. Jis suklupo prie Jos lovos. Klūpėjo taip paėmęs Jos ranką kol sutemo. Per tą laiką viskas buvo paruošta paskutiniam atsisveikinimui.
-Sūnau, ateik, parvešiu tave namo, kad galėtum deramai apsirengti, - įėjusi į kambarį pasakė Jo mama.
-Aha. Gerai. Ateinu, - sumurmėjo Jis.
* * *
Viskas buvo nuostabu. Ji gulėjo kaip angelas. Su ta pačia šypsena, taip miela širdžiai. Kambarys, pilnas baltų gėlių, žmonės, atėję pagerbti Jos. Visgi Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Viskas buvo lyg netikra. Pagaliau Jis nusprendė. Šiandien. Šiandien tai ir padarys. Kad daugiau nebereiktų kęsti tokio nežmoniško skausmo.

XVII.

Praėjo žiema. Pamažu į širdį beldėsi pavasaris. Jis jautėsi visur – paukščių giesmėse, gamtos alsavime, žmonių akyse. Pavasaris pripildė Jo ir Jos namus šilumos. Nors, pasak gydytojų ji buvo stebėtinai stipri, taip anaiptol nesijautė. Nustojo lankyti mokyklą ir visą laiką gulėjo lovoje.
-Jaučiuosi kaip senutė, - kartą piktai tarė Ji.
-Nurimk. Vis tiek šią senutę beprotiškai myliu, - nusišypsojo Jis.
Šypsena papuošė ir Jos veidą. Tiesa, nebe tokia, kaip anksčiau – šioji buvo išvarginta – bet tai vis tiek buvo šypsena, kuri džiugino Jo širdį.
-Na, man metas. Tuoj prasidės pamokos, - paskubomis tarė Jis. Pasilenkė ir pabučiavo. Išėjo.
Po keleto valandų sulaukė skambučio. Skambino mama ir prašė kuo greičiau pasirodyti Jos namuose. Staiga viskas ėmė slysti iš po kojų...

XVI.

Išaušo Kalėdų rytas. Ji jautėsi daug geriau. Ilgai ilsėjosi, taip pat emocinė būklė buvo nuostabi. Jos tėvai stebėjosi. Vos kamavusis paskutinę savaitę, Ji atsikėlė, žvaliai nulėkė laiptais, sočiai pavalgė ir nuėjo į savo kambarį ruoštis. Ji dar niekada nesijautė tokia pakylėta kaip šį rytą. Viskas atrodė nuostabiai. Atrodo, ir snaigės sukosi lėtai traukdamos Kalėdines giesmes kartu su Ja.
Jis taip pat atsikėlė su šypsena veide. Paskambino Jai. Abu pasišnekėjo taip nerūpestingai, kaip dar niekada nebuvo šnekėję. Pliurpė apie bet ką, juokėsi iš kiekvieno ištarto žodžio. Rodos, kažkas užbūrė tuos du jaunus žmones. Jų tėvai nesuprato, kas atsitiko. Tikriausiai kalta Kalėdinė dvasia, nusprendė jie.
* * *
Atėjo vakaras. Lauke grakščiai krito snaigės, užklodamos viską baltu ir neperregimu šydu. Gatvėmis skubėjo šeimos. Visi troško kuo greičiau prisėsti prie Kalėdinio židinio, pasišildyti ir užtraukti giesmes. Tarp skubančiųjų buvo ir Jis su tėvais. Tiesa, jie ėjo pasimėgaudami ore tvyrančia švente, niekur neskubėjo. Specialiai išėjo anksčiau, kad spėtų pagauti keletą snaigių. Jis linksmai šnekėjosi su tėvais, juokėsi, prisiminę, tuos laikus, kai Jis buvo mažas nerūpestingas berniukas. Džiaugėsi, prisimindami Jo pirmąsias Kalėdas ir pirmąjį sniegą. Giliai širdyje Jis jautė, kad tėvai Jį taip myli, kad atiduotų viską pasaulyje, kad tik jų vaikui viskas būtų gerai. Bet Jis privalės tai padaryti... Tačiau dabar nuvijo tamsias mintis šalin, juk šventinis vakaras.
Įėję į namus, kuriuose turėjo švęsti Kalėdas, jie pasveikino vieni kitus su švente. Namuose visą vakarą netilo juokas ir klegesys, visi buvo nepaprastai laimingi. Tai buvo neapsimestinis ramumas.
Po vakarienės Jis pasiūlė Jai išeiti į lauką. Jos tėvai nelabai norėjo išleisti, bet suprato, kad tai gali būti paskutinis dukters noras, kurį jie išpildys. Jaunuoliai patraukė balta gatve. Ant Jų lėtai krito snaigės. Jie tylėjo.
-Pažiūrėk į tuos vaikus, žaidžiančius po Kalėdų eglute, - staiga pasakė Ji ir parodė pro vieną iš langų. – Jie tokie laimingi.
-Neverk.. – Jis jautė, kad Jos žodžius gniaužia ašaros. – Neverta dėl to lieti ašarų.
-Bet aš niekada negalėsiu tuo pasidžiaugti. Niekada negalėsiu stebėti savo vaikų taip besidžiaugiančių dovanėlėmis..
-Dabar negalvok apie tai. Juk Kalėdos – džiaugsmo metas. Dabar tavo galvoje turėtų būti tik džiaugsmingos ir giedros mintys, - bandė raminti Jis.
-Visada būsiu tau dėkinga už tai, kad esi su manimi. Apkabini, kai man būna sunku, randi paguodžiantį žodį.. Nemaniau, kad pasaulyje esti tokių gerų ir šiltų žmonių, - kalbėjo Ji.
Jis nuraudo. Tik Ji to nematė, nes gatvės žibintai nenorėjo, kad Ji tai pamatytų..
-Ačiū už tokius šiltus žodžius.. Net nebežinau, ką atsakyti.
-Nesakyk nieko. Tu man padedi ir tyloje, - atsakė Ji nusišypsodama ir švelniai Jį pabučiavo.
Mieste viskas nutilo. Snaigės krito tik ant dviejų įsimylėjusių širdžių, mėnuo švietė tik Jiems. Pro langą žiūrėjo ta pati žila senučiukė ir verkė, prisimindama savo jaunystę.

XV.

Viskas tekėjo savo vaga. Dieną keitė naktis, saulė ginė mėnulį. Atrodo, viskas taip ir turėjo būti. Be to, artėjo Kalėdos. Nuostabus metas, kai nori apmąstyti savo klaidas, atsiprašyti ar atleisti, išvalyti sielą nuo sąžinės skolų. Jo ir Jos šeimos tapo lyg viena. Netgi ruošėsi kartu švęsti Kalėdas. Tikriausiai viską lėmė Jos sveikatos pablogėjimas. Pastarąją savaitę Ji beveik visas dienas pragulėjo lovoje, jautėsi silpna. Negana to, užėjo vienas nesibaigiantis galvos skausmas. Nepadėjo ir vaistai. Matėsi, kad ilgai Ji nebesikankins.. Todėl jų šeimos ir šventė paskutines Jų Kalėdas kartu. Taip dvi pasmerktos širdys dar galėjo prailginti buvimą kartu.
Jis nežinojo, ką galima nupirkti dovanų savo mylimajai. Puikiai suprato, kad tai bus paskutinė dovana Jos gyvenime. Todėl norėjo ko nors ypatingo. Mažo gražaus daikčiuko...
Ji taip pat suko galvą dėl to pačio dalyko. Suvokė, kad dovana ne pats svarbiausias dalykas per Kalėdas. Svarbiausia – meilė. Bet vis tiek to kažko norėjosi. To, kas primintų Ją visą likusį gyvenimą. Ji net nenumanė apie...

XIV.

Deja, mokykloje žinia apie Ją netruko pasklisti. Nebuvo nei vieno nežinančio. Ji norėjo pasislėpti nuo tų akių, kurios buvo smalsiai įsmeigtos į pasmerktąją.
-Nurimk. Vieną dieną jiems atsibos spoksoti į tave, - ramino Jis.
-Taip, ta diena tikriausiai bus kai aš mirsiu.
-Negalvok apie ateitį. Kiek galiu kartoti, kad gyventum tik šia diena.
-Gerai, pasistengsiu. Tačiau pasakyti yra viena, o padaryti – visai kas kita.
-Viską puikiai suprantu. Bet turi suprasti, kad su šia diena niekas nesibaigia, - jau griežčiau kalbėjo Jis.
-Manai, kad tai toks paprastas dalykas? – priekaištaudama paklausė Ji.
-Taip. Ne manau, o taip yra, - šaltai atsakė Jis.
-Kodėl tu su manimi taip kalbi??
-Nes nesupranti, ką sakau.
Jos skruostu nuriedėjo ašara. Dar viena. Jam suskaudo širdį. Suprato, kad viskas dėl tų žodžių. Apkabino Ją.
-Atleisk. Taip, gal ir per šiurkščiai šnekėjau. Bet ir aš gyvenu kaip ant adatų, nepailsiu. Todėl viskas gaunasi natūraliai...
-Ne, ne, niekis... – sušniurkščiojo Ji. – Man iš tiesų pats metas suprasti, kad gyvenimas nesibaigia kažkokia diagnoze. Ir nebekreipsiu dėmesio į tuos kvailus žvilgsnius bei replikas. Tiesiog man buvo sunku, kai vieną dieną visi elgėsi normaliai, o kitą – kaip su būtybe iš kito pasaulio. Viskas paveikė mane ir aš palūžau.
-Džiugu, kad supratai. Tikiuosi, būsi stipri.
-Tikrai pasistengsiu. Dėl tavęs.
-Pirmiausia stenkis dėl savęs, o ne dėl kitų, - Jis švelniai pabučiavo Ją į kaktą.
Ji linktelėjo ir tarstelėjo:
-Daugiau to nebus.