XIII.

Praėjo vasara. Prasidėjo mokslai. Ji atrodė visiškai sveika, todėl bendraklasiai nieko neįtarė. Žinojo tik kūno kultūros mokytoja: Ji buvo atleista iš šios pamokos visam likusiam laikui.
Vieną dieną...
-Mokytoja! Man skauda galvą! – pradėjo kaip nesava šaukti Ji.
-Pasėdėk ramiai, praeis... – nesuprato matematikė.
Tačiau Jai skausmas buvo nepakeliamas. Ašaros drėkino skruostus, o Ji klykė iš skausmo.
-Paskambinkit mamai! Tuoj pat! Aa!! Greičiau! – prašė Ji.
Mokytoja nieko nesuprato. Suolo draugė suvokė, kad reikia kažką daryti. Kadangi mokytoja sėdėjo it prikalta, mergina paėmė Jos telefoną ir akimirksniu paskambino jos mamai. Motina tuojau pat atsidūrė mokykloje. Įlėkusi į dukters klasę, pamatė Ją besikamuojančią iš skausmo.
-O Dieve, ne... Tik ne tai. Prašau, leisk Jai dar pagyventi, - meldė mama tyliai. – Eime. Važiuojame pas gydytoją, - ir išvedė Ją iš klasės.
Ligoninėje gydytojai tik gūžčiojo pečiais.
-Ji stebuklingai išgyveno, - sakė Jos mamai. – Deja, tokie skausmai gali pasikartoti dažniau. Tai buvo tik pradžia. Bet jūs puikiai suprantate, kad... kad tai neišvengiama.
Motina palingavo galva.
-Ar nėra kokių vaistų? – paklausė ji.
-Na, yra vieni. Tiesa, labai brangūs, tačiau jie palengvins jūsų dukters galvos skausmus.
-Puiku. Imu. Kad tik vargšelė taip nebesikankintų...
-Taip... Šįkart skausmas buvo tikrai stiprus. Bet reikėtų žinoti, kad pasitaikys dar stipresnių.
-Suprantu... Na, einu pažiūrėti ar Ji dar neatsibudo. Dėkoju.
Nespėjo atidaryti palatos durų, kai už jų išgirdo verkiant. Pravėrusi duris motina pamatė, kad Jis apkabinęs guodė jos dukterį. Tačiau pats sunkiai tvardė ašaras...