III.

Suskambėjo telefonas.
-Klausau, - atsiliepė Ji.
-Einam šiandien į šokius? – net nepasisveikinęs paklausė Jis.
-Labas, - nusijuokė Ji. – Gerai. Kur susitinkam?
-Ateisiu. Aštuntą, - nekantriai išpyškino Jis ir padėjo ragelį.
-Na ir keistuolis, - pasakė pati sau.
Ji nuskubėjo ruoštis. Buvo likusios tik dvi valandos, o Ji norėjo kažkuo Jį nustebinti. Atsidariusi spintą ilgai galvojo, ką apsirengti. Ji norėjo pasistengti dėl šio vakaro. Dėl savęs. Dėl Jo.
Be dešimt aštuonios. Ji nekantriai laukė. Mama vis purtė galvą ir šypsojosi. Matyt, prisiminė savo paauglystės metus. Skambutis į duris. Ji net pašoko. Nuskubėjo atidaryti durų. Ten stovėjo Jis. Buvo apstulbęs.
- Tu... Tu... nepakartojama, - išlemeno Jis.
Ji paraudo.
-Oi, čia tau, - pasakė Jis ir ištiesė Jai glėbį lauko gėlių. Puikiai žinojo, kad Ji dievina laukines gėles.
Ji apkabino Jį. Nesugebėjo ištarti nei žodžio. Ašaros gniaužė gerklę. Laimės ašaros. Kol kas.
-Na, tu pasiruošusi?
Ji linktelėjo ir abu išėjo į tamsą. Tylėjo. Staiga Ji aiktelėjo. Visas kelias švytėjo. Kelias, kuriuo jie turėjo eiti.
-Kas tai? – pirmą kartą per visą vakarą paklausė Ji.
Jis nesakė nieko. Tik šypsojosi. Ji pravirko. Antrą kartą. Ir vėl iš laimės. O Jis didžiavosi savimi.
-Na, ar patinka? – nekantriai paklausė Jis.
-Žinoma... Neturiu žodžių, - išlemeno Ji ir giedrai nusišypsojo.
-Nieko ir nesakyk. Man pakanka to, kad tu šypsaisi. Net neįsivaizduoji, ką man reiškia tavo šypsena.
Dabar abu stovėjo apsikabinę. Naktyje. Aplink plevenant žvakių liepsnelėms.
-Myliu tave, - sušnibždėjo Jis į ausį savo mylimajai.
O Ji tik palinksėjo galva. Ašaros gniaužė gerklę. Ne laimės ašaros. Ji nežinojo, net neįsivaizdavo, kaip Jam tai pasakyti. Žinojo tik tai, kad abiems bus velniškai skaudu.
- Kodėl verki? – išgirdo klausimą.
- Nieko, iš laimės, - pamelavo Ji.
Jis paleido Ją. Susikibę nuėjo tolyn į tamsą.