Praėjo žiema. Pamažu į širdį beldėsi pavasaris. Jis jautėsi visur – paukščių giesmėse, gamtos alsavime, žmonių akyse. Pavasaris pripildė Jo ir Jos namus šilumos. Nors, pasak gydytojų ji buvo stebėtinai stipri, taip anaiptol nesijautė. Nustojo lankyti mokyklą ir visą laiką gulėjo lovoje.
-Jaučiuosi kaip senutė, - kartą piktai tarė Ji.
-Nurimk. Vis tiek šią senutę beprotiškai myliu, - nusišypsojo Jis.
Šypsena papuošė ir Jos veidą. Tiesa, nebe tokia, kaip anksčiau – šioji buvo išvarginta – bet tai vis tiek buvo šypsena, kuri džiugino Jo širdį.
-Na, man metas. Tuoj prasidės pamokos, - paskubomis tarė Jis. Pasilenkė ir pabučiavo. Išėjo.
Po keleto valandų sulaukė skambučio. Skambino mama ir prašė kuo greičiau pasirodyti Jos namuose. Staiga viskas ėmė slysti iš po kojų...
-Jaučiuosi kaip senutė, - kartą piktai tarė Ji.
-Nurimk. Vis tiek šią senutę beprotiškai myliu, - nusišypsojo Jis.
Šypsena papuošė ir Jos veidą. Tiesa, nebe tokia, kaip anksčiau – šioji buvo išvarginta – bet tai vis tiek buvo šypsena, kuri džiugino Jo širdį.
-Na, man metas. Tuoj prasidės pamokos, - paskubomis tarė Jis. Pasilenkė ir pabučiavo. Išėjo.
Po keleto valandų sulaukė skambučio. Skambino mama ir prašė kuo greičiau pasirodyti Jos namuose. Staiga viskas ėmė slysti iš po kojų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą