Išaušo Kalėdų rytas. Ji jautėsi daug geriau. Ilgai ilsėjosi, taip pat emocinė būklė buvo nuostabi. Jos tėvai stebėjosi. Vos kamavusis paskutinę savaitę, Ji atsikėlė, žvaliai nulėkė laiptais, sočiai pavalgė ir nuėjo į savo kambarį ruoštis. Ji dar niekada nesijautė tokia pakylėta kaip šį rytą. Viskas atrodė nuostabiai. Atrodo, ir snaigės sukosi lėtai traukdamos Kalėdines giesmes kartu su Ja.
Jis taip pat atsikėlė su šypsena veide. Paskambino Jai. Abu pasišnekėjo taip nerūpestingai, kaip dar niekada nebuvo šnekėję. Pliurpė apie bet ką, juokėsi iš kiekvieno ištarto žodžio. Rodos, kažkas užbūrė tuos du jaunus žmones. Jų tėvai nesuprato, kas atsitiko. Tikriausiai kalta Kalėdinė dvasia, nusprendė jie.
* * *
Atėjo vakaras. Lauke grakščiai krito snaigės, užklodamos viską baltu ir neperregimu šydu. Gatvėmis skubėjo šeimos. Visi troško kuo greičiau prisėsti prie Kalėdinio židinio, pasišildyti ir užtraukti giesmes. Tarp skubančiųjų buvo ir Jis su tėvais. Tiesa, jie ėjo pasimėgaudami ore tvyrančia švente, niekur neskubėjo. Specialiai išėjo anksčiau, kad spėtų pagauti keletą snaigių. Jis linksmai šnekėjosi su tėvais, juokėsi, prisiminę, tuos laikus, kai Jis buvo mažas nerūpestingas berniukas. Džiaugėsi, prisimindami Jo pirmąsias Kalėdas ir pirmąjį sniegą. Giliai širdyje Jis jautė, kad tėvai Jį taip myli, kad atiduotų viską pasaulyje, kad tik jų vaikui viskas būtų gerai. Bet Jis privalės tai padaryti... Tačiau dabar nuvijo tamsias mintis šalin, juk šventinis vakaras.
Įėję į namus, kuriuose turėjo švęsti Kalėdas, jie pasveikino vieni kitus su švente. Namuose visą vakarą netilo juokas ir klegesys, visi buvo nepaprastai laimingi. Tai buvo neapsimestinis ramumas.
Po vakarienės Jis pasiūlė Jai išeiti į lauką. Jos tėvai nelabai norėjo išleisti, bet suprato, kad tai gali būti paskutinis dukters noras, kurį jie išpildys. Jaunuoliai patraukė balta gatve. Ant Jų lėtai krito snaigės. Jie tylėjo.
-Pažiūrėk į tuos vaikus, žaidžiančius po Kalėdų eglute, - staiga pasakė Ji ir parodė pro vieną iš langų. – Jie tokie laimingi.
-Neverk.. – Jis jautė, kad Jos žodžius gniaužia ašaros. – Neverta dėl to lieti ašarų.
-Bet aš niekada negalėsiu tuo pasidžiaugti. Niekada negalėsiu stebėti savo vaikų taip besidžiaugiančių dovanėlėmis..
-Dabar negalvok apie tai. Juk Kalėdos – džiaugsmo metas. Dabar tavo galvoje turėtų būti tik džiaugsmingos ir giedros mintys, - bandė raminti Jis.
-Visada būsiu tau dėkinga už tai, kad esi su manimi. Apkabini, kai man būna sunku, randi paguodžiantį žodį.. Nemaniau, kad pasaulyje esti tokių gerų ir šiltų žmonių, - kalbėjo Ji.
Jis nuraudo. Tik Ji to nematė, nes gatvės žibintai nenorėjo, kad Ji tai pamatytų..
-Ačiū už tokius šiltus žodžius.. Net nebežinau, ką atsakyti.
-Nesakyk nieko. Tu man padedi ir tyloje, - atsakė Ji nusišypsodama ir švelniai Jį pabučiavo.
Mieste viskas nutilo. Snaigės krito tik ant dviejų įsimylėjusių širdžių, mėnuo švietė tik Jiems. Pro langą žiūrėjo ta pati žila senučiukė ir verkė, prisimindama savo jaunystę.
Jis taip pat atsikėlė su šypsena veide. Paskambino Jai. Abu pasišnekėjo taip nerūpestingai, kaip dar niekada nebuvo šnekėję. Pliurpė apie bet ką, juokėsi iš kiekvieno ištarto žodžio. Rodos, kažkas užbūrė tuos du jaunus žmones. Jų tėvai nesuprato, kas atsitiko. Tikriausiai kalta Kalėdinė dvasia, nusprendė jie.
* * *
Atėjo vakaras. Lauke grakščiai krito snaigės, užklodamos viską baltu ir neperregimu šydu. Gatvėmis skubėjo šeimos. Visi troško kuo greičiau prisėsti prie Kalėdinio židinio, pasišildyti ir užtraukti giesmes. Tarp skubančiųjų buvo ir Jis su tėvais. Tiesa, jie ėjo pasimėgaudami ore tvyrančia švente, niekur neskubėjo. Specialiai išėjo anksčiau, kad spėtų pagauti keletą snaigių. Jis linksmai šnekėjosi su tėvais, juokėsi, prisiminę, tuos laikus, kai Jis buvo mažas nerūpestingas berniukas. Džiaugėsi, prisimindami Jo pirmąsias Kalėdas ir pirmąjį sniegą. Giliai širdyje Jis jautė, kad tėvai Jį taip myli, kad atiduotų viską pasaulyje, kad tik jų vaikui viskas būtų gerai. Bet Jis privalės tai padaryti... Tačiau dabar nuvijo tamsias mintis šalin, juk šventinis vakaras.
Įėję į namus, kuriuose turėjo švęsti Kalėdas, jie pasveikino vieni kitus su švente. Namuose visą vakarą netilo juokas ir klegesys, visi buvo nepaprastai laimingi. Tai buvo neapsimestinis ramumas.
Po vakarienės Jis pasiūlė Jai išeiti į lauką. Jos tėvai nelabai norėjo išleisti, bet suprato, kad tai gali būti paskutinis dukters noras, kurį jie išpildys. Jaunuoliai patraukė balta gatve. Ant Jų lėtai krito snaigės. Jie tylėjo.
-Pažiūrėk į tuos vaikus, žaidžiančius po Kalėdų eglute, - staiga pasakė Ji ir parodė pro vieną iš langų. – Jie tokie laimingi.
-Neverk.. – Jis jautė, kad Jos žodžius gniaužia ašaros. – Neverta dėl to lieti ašarų.
-Bet aš niekada negalėsiu tuo pasidžiaugti. Niekada negalėsiu stebėti savo vaikų taip besidžiaugiančių dovanėlėmis..
-Dabar negalvok apie tai. Juk Kalėdos – džiaugsmo metas. Dabar tavo galvoje turėtų būti tik džiaugsmingos ir giedros mintys, - bandė raminti Jis.
-Visada būsiu tau dėkinga už tai, kad esi su manimi. Apkabini, kai man būna sunku, randi paguodžiantį žodį.. Nemaniau, kad pasaulyje esti tokių gerų ir šiltų žmonių, - kalbėjo Ji.
Jis nuraudo. Tik Ji to nematė, nes gatvės žibintai nenorėjo, kad Ji tai pamatytų..
-Ačiū už tokius šiltus žodžius.. Net nebežinau, ką atsakyti.
-Nesakyk nieko. Tu man padedi ir tyloje, - atsakė Ji nusišypsodama ir švelniai Jį pabučiavo.
Mieste viskas nutilo. Snaigės krito tik ant dviejų įsimylėjusių širdžių, mėnuo švietė tik Jiems. Pro langą žiūrėjo ta pati žila senučiukė ir verkė, prisimindama savo jaunystę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą