IX.

Taip slinko dienos. Visi buvo pamiršę apie Jos nelaimę. Net Ji pati tai retai prisimindavo. Jau pusę metų Jis ir Ji leido dienas nerūpestingai, tačiau stengdamiesi išnaudoti kiekvieną minutę.
- Man skauda galvą, - viena dieną netikėtai pareiškė Ji,
Jį užliejo šalčio gūsis.
-Ką..? – neramiai pasimuistė Jis.
-Taip. Tikriausiai nuo tos muzikos, - ramino save ir Jį. – šiandien mes juk grasiai klausėme muziką. Be to, kai vaikščiojome, lauke kaitino saulė. Tikriausiai per ilgai joje buvome.
Jis tylėjo. Puikiai suprato, kad tai tik beprasmiški žodžiai. Yra didelė tikimybė, kad viskas vėl atsinaujina. Bet buvo baisu taip manyti, todėl Jis kaip galėdamas greičiau vijo šias mintis šalin. Jis stipriau suspaudė savo mylimąją glėbyje.
-Ak, man silpna...
-Prigulk čia, einu atnešiu vandens.
-Ačiū, tu toks geras, - nusišypsojo Ji.
Jis nuėjo į virtuvę įpilti šalto vandens. Atėjęs į kambarį rado Ją kietai miegančią. Nejučia nusišypsojo. Ji atrodė kaip angelas, kaip miegančioji gražuolė. Rodos, net miegodama šypsojosi. Jis atsikvošėjo. Suprato, kad reikia skubiai pranešti apie tai Jos mamai. Telefone surado jos numerį ir paskambino.
- Klausau, - pakėlė ragelį.
- Laba diena.
-A, čia tu. Na, ar kas atsitiko?- nerūpestingai paklausė mama.
-Na... mes buvome kartu ir staiga Ji pasakė, esą jai skauda galvą. Be to, tuoj pat pareiškė jaučianti silpnumą. Dabar Ji kietai miega.
Niekas neatsakė, bet Jis žinojo, kad Jo atidžiai klausoma.
-Jaučiau pareigą jums tai pranešti, - dar pridūrė Jis.
-Žinoma, žinoma, - lyg iš sapno pabudo Jos mama. – Dėkui už tavo supratingumą. Mums pasisekė, kad esi. Kai dukra atsibus, duok man žinią, gerai? Atvažiuosiu Jos parsivežti.
-Gerai, supratau. Iki pasimatymo, - atsisveikino Jis.
-Iki, iki, - išsiblaškiusiu balsu tarė mama.
Jis atsiduso. Žinojo, kad geruoju tai nesibaigs. Atsigulė šalia Jos ir taip pat užmigo, norėdamas pailsinti savo apsunkusią galvą nuo minčių.