V.

Kitą rytą Ji buvo menkai miegojusi. Tačiau pusę dešimtos laukė operacija. Sunki. Matėsi, kad daktarai nervinosi, seselės žiūrėjo nepatikliai, o mama buvo susikrimtusi. Atvažiavo Jos tėtis. Įvežant į operacinę, pabučiavo Jai kaktą.
-Mylim tave, dukra, - pasakė tėvai.
- Mama, nepamiršk padaryti to, ką liepiau. Ir nieko nesakyk. Viską taip, kaip liepiau.
Jos mama linktelėjo. Akyse pasirodė ašaros. O Ji buvo pasiryžusi. Net blogiausiam. Ji pamatė operacinės šviesas.
-Dabar nusiramink, - išgirdo ramų chirurgo balsą. Kažkas sumirgėjo ir Ji užmigo.

* * *
Koridoriuje abu tėvai labai jaudinosi. Gydytojai iš operacinės nepasirodė kelias valandas. Rodos, visa amžinybė. Mama norėjo paskambinti Jam. Bet prisiminė dukters norą. Gal net paskutinį. Apie tai buvo baisu pagalvoti, bet iškentė nesurinkusi Jo numerio.
Operacija truko dešimt valandų. Siaubingai ilgas laikas laukiantiesiems. Pagaliau iš operacinės išėjo gydytojas.
-Kaip? Kaip pavyko? Ar... pavyko? – nekantriai klausinėjo motina.
-Nusiraminkit, ponia. Viskas gerai. Tiesa, merginos būklė sunki. Vešime Ją į ypatingos priežiūros palatą. Bet viskas susitvarkys, nebijokite.
-Ačiū jums, gydytojau.
-Nėra už ką. Na, einu persirengti ir pailsėti. Buvo sunku.
Jos mama įklimpo į apmąstymus. Gal jau pats metas paskambinti Jam? Gal vis dėl to Jis turėtų žinoti, kas darosi? Bet jei pasikvies Jį čia, tuoj pradės kamantinėti kas, kaip ir kodėl. O Ji prisakė šiukštu nieko nesakyti, tylėti. Mama nežinojo, ko griebtis. Nusprendė neskambinti.
-Apie ką mąstai? – paklausė Jos tėtis.
-Et... Dukra liepė nieko nesakyti vaikinui, norinti pati. Bet dabar nežinau kaip elgtis.
-Neskambink. Jei pažadėjai, vadinasi turi ištesėti.
-Gerai. Ačiū.
-Galite aplankyti savo dukrą, - išgirdo žodžius.
- O, eime! Greičiau, - susijaudino mama.