VI.

Naktis. Ji gulėjo ligoninės palatoje ir klausė lietaus. Šiuo metu jis buvo vienintelė paguoda. Ji įsivaizdavo, kad tai – Jos gyvenimo paveikslas. Viskas iš saulėtos dienos perėjo į tamsią naktį. Perkūnas trenksmu palydėjo Ją į nebūtį. Ji pati nesuvokė savo minčių. O gal atvirkščiai – suprato jas geriau nei kas kitas. Taip begulėdama nusišypsojo. Juk turėjo Jį. Jis buvo šviesa, kuri Ją vedė per tamsią naktį. Šviesa, kuri apglėbė žaibui trenkus į žemę. Šviesa, kuri apsaugojo.
-Myliu Jį, - pasakė pati sau.
Viską nutvieskė žaibas. Palatos draugė pasisuko ant kito šono.

* * *  
Tuo metu Jis taip pat nemiegojo. Galvojo. Daugiausia apie tai, kas atsitiko Jai. Ką padarė ne taip, kad Ji nepasakė to anksčiau. Kada pagaliau galės Ją aplankyti. Beveik visos mintys sukosi aplink Ją. Grojo tranki muzika. Bet grodama tyliai ji sumenkėjo ir tapo ramia balade. Lygiai taip pat sumenko ir Jis. Be savo širdies vedlės Jam norėjosi kristi pro langą, šokti nuo stogo ar dar balažin ką sau pasidaryti. Jautėsi klaikiai vienišas. Skruostu nuriedėjo ašara. Vyrai neverkia, - bandė įtikinti save, tačiau niekas nepadėjo. Į langą beldėsi lietus, tarsi kviesdamas kristi kartu.
-Ne, aš tik bejėgis meilės vergas, nekankink! Myliu Ją, - sušnibždėjo tamsai.
Viską nutvieskė žaibas. Jis žiūrėjo į siena skubantį vorą.