XII.

-Na? – atsiliepė Jis.
-Pyksti? – tyliai paklausė Ji.
-Taip, - išgirdo atsakymą.
-Už ką?
-Už tą, kad pasirodei esanti silpna.
-Bet visi bent kartą suklumpame...
-Bet visi kovojame. Manai, aš nebuvau suklupęs?
-Tau buvo ko suklupti?
-O taip, visi stiprūs, tik tu silpna.
-Kodėl tu toks žiaurus?
-Tenoriu, kad suprastum. Bet, kaip matau...
-Ne, ne! – sušuko Ji. – Aš apsvarsčiau tavo žodžius. Viską, ką man sakei. Ir kai tada šaukei, aš atidžiai klausiau.
-Žinau, - metė Jis. – Na, ir padarei išvadas?
-Noriu susitikti, nemanau, kad reiktų tai aiškinti telefonu. Galiu pas tave ateiti? Jei nieko prieš...
-Žinoma, lauksiu, - vis dar šaltu balsu, tačiau su pasididžiavimo gaidele atsakė Jis.
-Ačiū. Atlekiu.
Jis jautė, kad tas apsimestinis pykčio priepuolis išėjo tik į gera. O gal tuo metu Jis iš tikrųjų pyko..? Ką gi, dabar ir toliau reikės atrodyti šaltam. Jam taip norėsis po tiek laiko Ją apkabinti... Tačiau Jis atsilaikys, tikėjo tuo. Šįkart Ji atėjo kaip niekada greitai. Įėjo į Jo kambarį uždususi. Tikriausiai bėgo. Jis taip norėjo prieiti, apkabinti ir pasakyti, kad jai negalima bėgti. Bet negalėjo.
-Atėjau čia kaip galėdama greičiau. Na, tiesą sakant, atbėgau, - kaltai nuleido galvą Ji.
-Taigi, kokios tavo išvados?
-Supratau, kad tu sakei gryną tiesą. Nevertėjo man taip elgtis ir skaudinti mylimų žmonių. Tu teisus, aš buvau lyg maža užsispyrusi mergytė. Noriu atsiprašyti. Daugiau tai nepasikartos.
-Atsiprašai?
-Taip. Tikrai nuoširdžiai.
-Tuomet tau atleista, - nusišypsojo Jis.
-Ak, - tepasakė Ji ir puolė Jam į glėbį. – Galiu paklausti?
-Žinoma.
-Tu tikrai ant manęs pykai?
-Taip, - akimirksniu apsisprendė dėl atsakymo Jis ir stipriai suspaudė Ją savo glėbyje.