XX.

Eidamas Jis nematė nieko. Ėjo kažkur. Į tuštumą. Plaukė gatvėmis kaip dvasia. Atsitrenkė į senutę. Net neištarė „Atsiprašau“.
-Vaikeli, neskubėk taip, - patarė jam senoji ir supratingai palinksėjo galva.
Atėjęs ant jųdviejų taip mėgiamo skardžio Jis stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Galvojo apie praėjusias gražias akimirkas. Stiprus vėjas taršė Jo juodus it smala plaukus ir barstė ašaras, bėgančias iš tamsiai rudų akių. Jis sušnibždėjo jūrai:
-Myliu Ją.
Užsimerkė ir šoko į purslus. Jo veidas pranyko bangose...

* * *
Kitą dieną laikraštyje pasirodė žinutė:
„Ryte, prie jūros, į krantą rastas išmestas jaunuolio kūnas. Kaip spėjama, jis nušoko nuo skardžio. Atidžiai ištyrę įvykio vietą ir norėdami įsitikinti, kad nėra jokių prievartos ženklų, ant akmenų radome tik anglimi išrašytus žodžius JIS IR JI. AMŽINAI.“

XIX.

Grįžęs namo po laidotuvių, Jis susirado baltutėlį popieriaus lapą. Atsisėdo savo kambaryje ir paskubomis rašė. Laišką. Mamai ir tėčiui.
„Mama ir tėti,
Atsiprašau už tai, ką padariau. Žinau, jog esu egoistas. Puikiai suprantu, ką jausite: pyktis ir sielvartas susilies. Deja, esu priverstas kalbėti iš skaudžios patirties... Nebeturiu Jos – savo gyvenimo tikslo. O be tikslo žmogus gyventi negali. Bet vargu ar esu žmogus, jei sukeliu jums tiek skausmo. Žmonės taip nesielgia.
Seniai galvojau tai padaryti, bet stabdė mintis, kad turiu Ją. Dabar esu visiškai nevaržomas. Vieną dieną pažadėjau Jai, kad būsime kartu amžinai. Todėl nesąžininga būtų gyventi atskirai: Ji danguje, o aš – žemėje. Per didelis atstumas dviem širdims.
Mama, ačiū, kad davei man gyvybę. Nekenčiu savęs už tai, kad ją nutraukiu. Tėti, ačiū, kad vaikystėje laidei su manimi aitvarus. Tai visada buvo mano gražiausias prisiminimas. Visada prisiminsiu jūsų šiltas rankas ir rūpestingumą. Bet daugiau negaliu ištverti. Ašaros srūva upeliais, o aš vis dar bejėgis prieš šį jausmą. Tiesiog kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Ačiū jums už viską. Iki. Kada nors pakviesiu jus prisėsti ant debesies ir išgerti kartu mėtų arbatos. O dabar einu – nebegaliu ištverti skausmo, pripildžiusio mano sielą.“
Prieš išeidamas Jis apžvelgė savo namus. Paliko juose daug vaikystės akimirkų ir gražių prisiminimų. Tačiau viskas nublanko prieš tai, ką Jis dabar jaučia.

XVIII.

Po to skambučio Jis lėkė gatve kaip išprotėjęs. „Viskas“, kartojo Jis sau, „viskas“. Net nesustojo pagalvoti, kad galbūt nėra taip, kaip Jis mano. Tiesiog ėjo savo minčių genamas staiga tokiu neaiškiu Jam keliu.
Įėjo į Jos namus net nepasibeldęs. Žinojo, kad vis tiek niekas negirdės – kam tas mandagumas. Įlėkęs į Jos kambarį sustojo. Jam pasidarė silpna, viskas pradėjo suktis ratu. Rodės, kambarys pilnas neaiškių gijų, kurios traukia Jį žemyn. Susvirduliavo. Įsikibo kėdės atkaltės, tačiau per vėlai. Nualpo. Jautė, kad kažkas uždėjo šaltą ranką ant kaktos, vylėsi, kad tai bus Ji. Bet atsimerkęs nieko panašaus nepamatė... Atsistojęs susiėmė už galvos. Jautė, kaip drėksta akys. Prie Jos lovos buvo pasilenkęs Angelas. Nejaugi? Jis matė Angelą? Ne, atsikvošėjęs suprato, kad tai tik Jos mama. Ji paprasčiausiai buvo apsirengusi baltai. „Išprotėjau“, pamanė Jis. Bijojo prieiti prie lovos, tačiau privalėjo. Suaugę prasiskyrė. Jis pamatė gulint nuostabaus grožio merginą, su sustingusia šypsena lūpose. Vieną akimirką Jam pasivaideno, kad Ji ištarė Jo vardą. Tačiau tai nebuvo ir negalėjo būti tiesa.
-Mama? – ištarė Jis. Norėjo sužinoti, ar tikrai akys neapgauna.
-Taip... – teištarė Jo mama.
Tokiu trumpu žodžiu ji sugriovė visą Jo pasaulį. „Mirtis ateina tada, kai tu jos mažiausiai tikiesi“ prisiminė Jis kažkieno žodžius. Jis suklupo prie Jos lovos. Klūpėjo taip paėmęs Jos ranką kol sutemo. Per tą laiką viskas buvo paruošta paskutiniam atsisveikinimui.
-Sūnau, ateik, parvešiu tave namo, kad galėtum deramai apsirengti, - įėjusi į kambarį pasakė Jo mama.
-Aha. Gerai. Ateinu, - sumurmėjo Jis.
* * *
Viskas buvo nuostabu. Ji gulėjo kaip angelas. Su ta pačia šypsena, taip miela širdžiai. Kambarys, pilnas baltų gėlių, žmonės, atėję pagerbti Jos. Visgi Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Viskas buvo lyg netikra. Pagaliau Jis nusprendė. Šiandien. Šiandien tai ir padarys. Kad daugiau nebereiktų kęsti tokio nežmoniško skausmo.

XVII.

Praėjo žiema. Pamažu į širdį beldėsi pavasaris. Jis jautėsi visur – paukščių giesmėse, gamtos alsavime, žmonių akyse. Pavasaris pripildė Jo ir Jos namus šilumos. Nors, pasak gydytojų ji buvo stebėtinai stipri, taip anaiptol nesijautė. Nustojo lankyti mokyklą ir visą laiką gulėjo lovoje.
-Jaučiuosi kaip senutė, - kartą piktai tarė Ji.
-Nurimk. Vis tiek šią senutę beprotiškai myliu, - nusišypsojo Jis.
Šypsena papuošė ir Jos veidą. Tiesa, nebe tokia, kaip anksčiau – šioji buvo išvarginta – bet tai vis tiek buvo šypsena, kuri džiugino Jo širdį.
-Na, man metas. Tuoj prasidės pamokos, - paskubomis tarė Jis. Pasilenkė ir pabučiavo. Išėjo.
Po keleto valandų sulaukė skambučio. Skambino mama ir prašė kuo greičiau pasirodyti Jos namuose. Staiga viskas ėmė slysti iš po kojų...

XVI.

Išaušo Kalėdų rytas. Ji jautėsi daug geriau. Ilgai ilsėjosi, taip pat emocinė būklė buvo nuostabi. Jos tėvai stebėjosi. Vos kamavusis paskutinę savaitę, Ji atsikėlė, žvaliai nulėkė laiptais, sočiai pavalgė ir nuėjo į savo kambarį ruoštis. Ji dar niekada nesijautė tokia pakylėta kaip šį rytą. Viskas atrodė nuostabiai. Atrodo, ir snaigės sukosi lėtai traukdamos Kalėdines giesmes kartu su Ja.
Jis taip pat atsikėlė su šypsena veide. Paskambino Jai. Abu pasišnekėjo taip nerūpestingai, kaip dar niekada nebuvo šnekėję. Pliurpė apie bet ką, juokėsi iš kiekvieno ištarto žodžio. Rodos, kažkas užbūrė tuos du jaunus žmones. Jų tėvai nesuprato, kas atsitiko. Tikriausiai kalta Kalėdinė dvasia, nusprendė jie.
* * *
Atėjo vakaras. Lauke grakščiai krito snaigės, užklodamos viską baltu ir neperregimu šydu. Gatvėmis skubėjo šeimos. Visi troško kuo greičiau prisėsti prie Kalėdinio židinio, pasišildyti ir užtraukti giesmes. Tarp skubančiųjų buvo ir Jis su tėvais. Tiesa, jie ėjo pasimėgaudami ore tvyrančia švente, niekur neskubėjo. Specialiai išėjo anksčiau, kad spėtų pagauti keletą snaigių. Jis linksmai šnekėjosi su tėvais, juokėsi, prisiminę, tuos laikus, kai Jis buvo mažas nerūpestingas berniukas. Džiaugėsi, prisimindami Jo pirmąsias Kalėdas ir pirmąjį sniegą. Giliai širdyje Jis jautė, kad tėvai Jį taip myli, kad atiduotų viską pasaulyje, kad tik jų vaikui viskas būtų gerai. Bet Jis privalės tai padaryti... Tačiau dabar nuvijo tamsias mintis šalin, juk šventinis vakaras.
Įėję į namus, kuriuose turėjo švęsti Kalėdas, jie pasveikino vieni kitus su švente. Namuose visą vakarą netilo juokas ir klegesys, visi buvo nepaprastai laimingi. Tai buvo neapsimestinis ramumas.
Po vakarienės Jis pasiūlė Jai išeiti į lauką. Jos tėvai nelabai norėjo išleisti, bet suprato, kad tai gali būti paskutinis dukters noras, kurį jie išpildys. Jaunuoliai patraukė balta gatve. Ant Jų lėtai krito snaigės. Jie tylėjo.
-Pažiūrėk į tuos vaikus, žaidžiančius po Kalėdų eglute, - staiga pasakė Ji ir parodė pro vieną iš langų. – Jie tokie laimingi.
-Neverk.. – Jis jautė, kad Jos žodžius gniaužia ašaros. – Neverta dėl to lieti ašarų.
-Bet aš niekada negalėsiu tuo pasidžiaugti. Niekada negalėsiu stebėti savo vaikų taip besidžiaugiančių dovanėlėmis..
-Dabar negalvok apie tai. Juk Kalėdos – džiaugsmo metas. Dabar tavo galvoje turėtų būti tik džiaugsmingos ir giedros mintys, - bandė raminti Jis.
-Visada būsiu tau dėkinga už tai, kad esi su manimi. Apkabini, kai man būna sunku, randi paguodžiantį žodį.. Nemaniau, kad pasaulyje esti tokių gerų ir šiltų žmonių, - kalbėjo Ji.
Jis nuraudo. Tik Ji to nematė, nes gatvės žibintai nenorėjo, kad Ji tai pamatytų..
-Ačiū už tokius šiltus žodžius.. Net nebežinau, ką atsakyti.
-Nesakyk nieko. Tu man padedi ir tyloje, - atsakė Ji nusišypsodama ir švelniai Jį pabučiavo.
Mieste viskas nutilo. Snaigės krito tik ant dviejų įsimylėjusių širdžių, mėnuo švietė tik Jiems. Pro langą žiūrėjo ta pati žila senučiukė ir verkė, prisimindama savo jaunystę.

XV.

Viskas tekėjo savo vaga. Dieną keitė naktis, saulė ginė mėnulį. Atrodo, viskas taip ir turėjo būti. Be to, artėjo Kalėdos. Nuostabus metas, kai nori apmąstyti savo klaidas, atsiprašyti ar atleisti, išvalyti sielą nuo sąžinės skolų. Jo ir Jos šeimos tapo lyg viena. Netgi ruošėsi kartu švęsti Kalėdas. Tikriausiai viską lėmė Jos sveikatos pablogėjimas. Pastarąją savaitę Ji beveik visas dienas pragulėjo lovoje, jautėsi silpna. Negana to, užėjo vienas nesibaigiantis galvos skausmas. Nepadėjo ir vaistai. Matėsi, kad ilgai Ji nebesikankins.. Todėl jų šeimos ir šventė paskutines Jų Kalėdas kartu. Taip dvi pasmerktos širdys dar galėjo prailginti buvimą kartu.
Jis nežinojo, ką galima nupirkti dovanų savo mylimajai. Puikiai suprato, kad tai bus paskutinė dovana Jos gyvenime. Todėl norėjo ko nors ypatingo. Mažo gražaus daikčiuko...
Ji taip pat suko galvą dėl to pačio dalyko. Suvokė, kad dovana ne pats svarbiausias dalykas per Kalėdas. Svarbiausia – meilė. Bet vis tiek to kažko norėjosi. To, kas primintų Ją visą likusį gyvenimą. Ji net nenumanė apie...

XIV.

Deja, mokykloje žinia apie Ją netruko pasklisti. Nebuvo nei vieno nežinančio. Ji norėjo pasislėpti nuo tų akių, kurios buvo smalsiai įsmeigtos į pasmerktąją.
-Nurimk. Vieną dieną jiems atsibos spoksoti į tave, - ramino Jis.
-Taip, ta diena tikriausiai bus kai aš mirsiu.
-Negalvok apie ateitį. Kiek galiu kartoti, kad gyventum tik šia diena.
-Gerai, pasistengsiu. Tačiau pasakyti yra viena, o padaryti – visai kas kita.
-Viską puikiai suprantu. Bet turi suprasti, kad su šia diena niekas nesibaigia, - jau griežčiau kalbėjo Jis.
-Manai, kad tai toks paprastas dalykas? – priekaištaudama paklausė Ji.
-Taip. Ne manau, o taip yra, - šaltai atsakė Jis.
-Kodėl tu su manimi taip kalbi??
-Nes nesupranti, ką sakau.
Jos skruostu nuriedėjo ašara. Dar viena. Jam suskaudo širdį. Suprato, kad viskas dėl tų žodžių. Apkabino Ją.
-Atleisk. Taip, gal ir per šiurkščiai šnekėjau. Bet ir aš gyvenu kaip ant adatų, nepailsiu. Todėl viskas gaunasi natūraliai...
-Ne, ne, niekis... – sušniurkščiojo Ji. – Man iš tiesų pats metas suprasti, kad gyvenimas nesibaigia kažkokia diagnoze. Ir nebekreipsiu dėmesio į tuos kvailus žvilgsnius bei replikas. Tiesiog man buvo sunku, kai vieną dieną visi elgėsi normaliai, o kitą – kaip su būtybe iš kito pasaulio. Viskas paveikė mane ir aš palūžau.
-Džiugu, kad supratai. Tikiuosi, būsi stipri.
-Tikrai pasistengsiu. Dėl tavęs.
-Pirmiausia stenkis dėl savęs, o ne dėl kitų, - Jis švelniai pabučiavo Ją į kaktą.
Ji linktelėjo ir tarstelėjo:
-Daugiau to nebus.

XIII.

Praėjo vasara. Prasidėjo mokslai. Ji atrodė visiškai sveika, todėl bendraklasiai nieko neįtarė. Žinojo tik kūno kultūros mokytoja: Ji buvo atleista iš šios pamokos visam likusiam laikui.
Vieną dieną...
-Mokytoja! Man skauda galvą! – pradėjo kaip nesava šaukti Ji.
-Pasėdėk ramiai, praeis... – nesuprato matematikė.
Tačiau Jai skausmas buvo nepakeliamas. Ašaros drėkino skruostus, o Ji klykė iš skausmo.
-Paskambinkit mamai! Tuoj pat! Aa!! Greičiau! – prašė Ji.
Mokytoja nieko nesuprato. Suolo draugė suvokė, kad reikia kažką daryti. Kadangi mokytoja sėdėjo it prikalta, mergina paėmė Jos telefoną ir akimirksniu paskambino jos mamai. Motina tuojau pat atsidūrė mokykloje. Įlėkusi į dukters klasę, pamatė Ją besikamuojančią iš skausmo.
-O Dieve, ne... Tik ne tai. Prašau, leisk Jai dar pagyventi, - meldė mama tyliai. – Eime. Važiuojame pas gydytoją, - ir išvedė Ją iš klasės.
Ligoninėje gydytojai tik gūžčiojo pečiais.
-Ji stebuklingai išgyveno, - sakė Jos mamai. – Deja, tokie skausmai gali pasikartoti dažniau. Tai buvo tik pradžia. Bet jūs puikiai suprantate, kad... kad tai neišvengiama.
Motina palingavo galva.
-Ar nėra kokių vaistų? – paklausė ji.
-Na, yra vieni. Tiesa, labai brangūs, tačiau jie palengvins jūsų dukters galvos skausmus.
-Puiku. Imu. Kad tik vargšelė taip nebesikankintų...
-Taip... Šįkart skausmas buvo tikrai stiprus. Bet reikėtų žinoti, kad pasitaikys dar stipresnių.
-Suprantu... Na, einu pažiūrėti ar Ji dar neatsibudo. Dėkoju.
Nespėjo atidaryti palatos durų, kai už jų išgirdo verkiant. Pravėrusi duris motina pamatė, kad Jis apkabinęs guodė jos dukterį. Tačiau pats sunkiai tvardė ašaras...

XII.

-Na? – atsiliepė Jis.
-Pyksti? – tyliai paklausė Ji.
-Taip, - išgirdo atsakymą.
-Už ką?
-Už tą, kad pasirodei esanti silpna.
-Bet visi bent kartą suklumpame...
-Bet visi kovojame. Manai, aš nebuvau suklupęs?
-Tau buvo ko suklupti?
-O taip, visi stiprūs, tik tu silpna.
-Kodėl tu toks žiaurus?
-Tenoriu, kad suprastum. Bet, kaip matau...
-Ne, ne! – sušuko Ji. – Aš apsvarsčiau tavo žodžius. Viską, ką man sakei. Ir kai tada šaukei, aš atidžiai klausiau.
-Žinau, - metė Jis. – Na, ir padarei išvadas?
-Noriu susitikti, nemanau, kad reiktų tai aiškinti telefonu. Galiu pas tave ateiti? Jei nieko prieš...
-Žinoma, lauksiu, - vis dar šaltu balsu, tačiau su pasididžiavimo gaidele atsakė Jis.
-Ačiū. Atlekiu.
Jis jautė, kad tas apsimestinis pykčio priepuolis išėjo tik į gera. O gal tuo metu Jis iš tikrųjų pyko..? Ką gi, dabar ir toliau reikės atrodyti šaltam. Jam taip norėsis po tiek laiko Ją apkabinti... Tačiau Jis atsilaikys, tikėjo tuo. Šįkart Ji atėjo kaip niekada greitai. Įėjo į Jo kambarį uždususi. Tikriausiai bėgo. Jis taip norėjo prieiti, apkabinti ir pasakyti, kad jai negalima bėgti. Bet negalėjo.
-Atėjau čia kaip galėdama greičiau. Na, tiesą sakant, atbėgau, - kaltai nuleido galvą Ji.
-Taigi, kokios tavo išvados?
-Supratau, kad tu sakei gryną tiesą. Nevertėjo man taip elgtis ir skaudinti mylimų žmonių. Tu teisus, aš buvau lyg maža užsispyrusi mergytė. Noriu atsiprašyti. Daugiau tai nepasikartos.
-Atsiprašai?
-Taip. Tikrai nuoširdžiai.
-Tuomet tau atleista, - nusišypsojo Jis.
-Ak, - tepasakė Ji ir puolė Jam į glėbį. – Galiu paklausti?
-Žinoma.
-Tu tikrai ant manęs pykai?
-Taip, - akimirksniu apsisprendė dėl atsakymo Jis ir stipriai suspaudė Ją savo glėbyje.

XI.

Dvi dienas Ji buvo kaip nesava. Žinia, kad mirtis artėja su kiekviena sekunde, Ją sugniuždė. Ji visą dieną sėdėdavo savo kambaryje, nieko nevalgė, neatsakinėjo į skambučius. Tik sėdėjo ant lovos, klausė muzikos ir piešė. Miegojo mažai. Regis, buvo pasiruošusi čia pat mirti.
Vieną dieną Jis įsiveržė į Jos namus. Mama išsigando, tačiau pamačiusi, kad tai Jis netgi apsidžiaugė.
-Man reikia su Ja pasikalbėti. Tuoj pat! – rodos įpykęs sušuko Jis.
-Eik, eik į Jos kambarį. Tikiuosi, išgelbėsi Ją iš tos nevilties. Sėkmės!
Jis kaip vėjas užlėkė laiptais į viršų. Pradėjo belsti į duris.
-Atidaryk! Kuo greičiau atidaryk duris!
Atsakymo nesulaukė.
-Klausyk, įsileisk mane, reikia pasikalbėti! – šaukė Jis ir kumščiais trankė duris. – Ar girdi mane?! Atsiliepk!
Durys prasivėrė. Jis įlėkė vidun ir užtrenkė duris paskui save.
-Norėjai ką nors man pasakyti? – negyvu balsu paklausė Ji ir toliau piešė.
-Taip, norėjau! – piktai atkirto Jis. – Paklausyk, negali sėdėti čia per dienas užsidariusi. Tu reikalinga pasauliui!
-Kas tu toks, kad gali man taip šnekėti? Kaip norėsiu, taip mirsiu, - ramiai šnekėjo Ji įnikusi į savo piešinį.
-Nepertraukinėk! Ko taip įsimylėjai tą mirtį?! Priešingai – jei žinai, kad mirsi, turėtum išnaudoti kiekvieną akimirką, gyventi kiekviena minute. Nemaniau, kad tu tokia bevalė, - Jis matė, kad Ji sukluso ir nebepiešė. – Maniau, kad moki kovoti su gyvenimu. Deja, man teko stipriai suklysti..! Apgalvok viską, ką sakiau. O dabar išeinu, - Jis demonstratyviai nusisuko nuo Jos ir nubildėjo laiptais.
-Na, kaip sekėsi? Aš girdėjau, kad... – ištarė Jos mama.
-Viskas sutvarkyta! Tikiuosi, - pasakė ir išėjo iš namų trenkdamas durimis. Stojo tyla.
-Mama, noriu valgyti, - tyliai ištarė balsas.
-Ak, dukra.. Pagaliau atėjai į protą!
-Ne, tai Jam dėkok, - Ji parodė į duris, kurios dar virpėjo nuo trinktelėjimo.

X.

Atmerkęs akis, pamatė, kad Ji jau atsikėlusi. Tvarkė Jo stalą. Laikė rankose jųdviejų nuotrauką ir žiūrėjo. Fotografijoje jie stovėjo susiglaudę, ant skardžio. Už jų atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą. Ši nuotrauka Jam buvo pati brangiausia. Tą vietą jie mėgo abu. Dar ilgai Jis stebėjo Jos judesius, laikyseną. Leido Jai manyti, kad vis dar miega. Staiga Ji atsisuko ir pamatė, kad yra stebima.
-Aš čia tik... – sutriko Ji.
-Nieko, - ramiai šypsojosi Jis. – Tu nuostabi. Taip, ta nuotrauka mano mėgstamiausia. Beje, ačiū, kad sutvarkei mano betvarkę. Aš visada toks netvarkingas...
Ji juokėsi. Nesuvaldomas šiltas juokas liejosi iš Jos. Kiek nurimusi pasakė:
-Tu visada toks juokingas! Nereikia man teisintis, buvo malonu padėti.
-Kaip jautiesi? – kuo nerūpestingiau paklausė Jis.
-O, viskas gerai. Jaučiuosi puikiai, kupina naujų jėgų. Tavo lova be galo patogi! – atsakė, o akyse vėl pasirodė tos šelmiškos ugnelės.
-Aš pažadėjau paskambinti tavo mamai, kai tik pabusi. Sakė, atvažiuos tavęs.
-Ką? O aš taip norėjau pareiti pati... Na, mano mamos neperkalbėsi. Paimsiu ir paskambinsiu.
Atvykusi ji pranešė, kad vyks į ligoninę. Pasakė, kad Jis galįs važiuoti kartu.
-Puiku, tik paliksiu tėvams raštelį, - ir išskubėjo brūkštelti laiškučio.

* * *
Ligoninėje gydytojai atliko visus įmanomus tyrimus. Pasikvietė į kabinetą tik Ją, norėjo viską aptarti viską akis į akį.
-Jūs esate protinga mergina, todėl nenorėjau pašalinių akių.
-Ar tie galvos skausmai šiandien buvo kuo nors pavojingi?
-Šiandienos tyrimai parodė, - daktaras nusikosėjo. – Kad... Deja, panele, turiu pranešti siaubingą žinią.
Ji laikėsi neįtikėtinai ramiai. Tai glumino net gydytoją, tačiau jis tęsė toliau.
-Viskas atsinaujina. Todėl privalote stengtis kuo mažiau jaudintis ir nepervargti. Tuomet galėsite ilgiau...
-...išvengti mirties, - ramiu bauginančiu tonu užbaigė Ji.
-Na, beveik taip ir norėjau pasakyti, - vėl kostelėjo daktaras.
-Tokiu atveju privalau pranešti viską artimiesiems, - vis dar šaltai šnekėjo Ji.
-Gal norite, kad aš tai padaryčiau? – pasiteiravo gydytojas.
-Ne, aš galiu pati. Ačiū už viską, gydytojau, - tarė Ji ir išplaukė į koridorių.
Laukiantieji tylėjo. Laukė. Kai Ji, viduje deginama sielvarto, tačiau išorėje – šalta it ledas, priėjo prie stovėjusių, ištarė tik tiek:
-Viskas baigta.
Mamos akys prisipildė ašarų. Jis norėjo viską aplink trankyti, siuto iš nevilties. Pyko ant Jos už tokį stingdantį ramumą. Pyko už tai, kad kažkas nematomas pasiglemš Ją iš Jo meilės glėbio. Pyko ant savęs, kad įsimylėjo angelą, kuris gali bet kurią akimirką išskristi nei nepasakęs „sudie“. Savo delne pajuto kitą, virpantį delną. Suprato, kad tai Ji. Atrodė šalta, tačiau buvo ta pati trapi būtybė, gal net trapesnė nei bet kada anksčiau. Didžiavosi savimi. Todėl, kad suprato vienintelį neužginčijamą dalyką – Ji tik Jam vienam patikėjo tą trapumo ir silpnumo paslaptį.
- Eime, eime iš čia, - pasakė Ji tuo veriančiu balsu.

IX.

Taip slinko dienos. Visi buvo pamiršę apie Jos nelaimę. Net Ji pati tai retai prisimindavo. Jau pusę metų Jis ir Ji leido dienas nerūpestingai, tačiau stengdamiesi išnaudoti kiekvieną minutę.
- Man skauda galvą, - viena dieną netikėtai pareiškė Ji,
Jį užliejo šalčio gūsis.
-Ką..? – neramiai pasimuistė Jis.
-Taip. Tikriausiai nuo tos muzikos, - ramino save ir Jį. – šiandien mes juk grasiai klausėme muziką. Be to, kai vaikščiojome, lauke kaitino saulė. Tikriausiai per ilgai joje buvome.
Jis tylėjo. Puikiai suprato, kad tai tik beprasmiški žodžiai. Yra didelė tikimybė, kad viskas vėl atsinaujina. Bet buvo baisu taip manyti, todėl Jis kaip galėdamas greičiau vijo šias mintis šalin. Jis stipriau suspaudė savo mylimąją glėbyje.
-Ak, man silpna...
-Prigulk čia, einu atnešiu vandens.
-Ačiū, tu toks geras, - nusišypsojo Ji.
Jis nuėjo į virtuvę įpilti šalto vandens. Atėjęs į kambarį rado Ją kietai miegančią. Nejučia nusišypsojo. Ji atrodė kaip angelas, kaip miegančioji gražuolė. Rodos, net miegodama šypsojosi. Jis atsikvošėjo. Suprato, kad reikia skubiai pranešti apie tai Jos mamai. Telefone surado jos numerį ir paskambino.
- Klausau, - pakėlė ragelį.
- Laba diena.
-A, čia tu. Na, ar kas atsitiko?- nerūpestingai paklausė mama.
-Na... mes buvome kartu ir staiga Ji pasakė, esą jai skauda galvą. Be to, tuoj pat pareiškė jaučianti silpnumą. Dabar Ji kietai miega.
Niekas neatsakė, bet Jis žinojo, kad Jo atidžiai klausoma.
-Jaučiau pareigą jums tai pranešti, - dar pridūrė Jis.
-Žinoma, žinoma, - lyg iš sapno pabudo Jos mama. – Dėkui už tavo supratingumą. Mums pasisekė, kad esi. Kai dukra atsibus, duok man žinią, gerai? Atvažiuosiu Jos parsivežti.
-Gerai, supratau. Iki pasimatymo, - atsisveikino Jis.
-Iki, iki, - išsiblaškiusiu balsu tarė mama.
Jis atsiduso. Žinojo, kad geruoju tai nesibaigs. Atsigulė šalia Jos ir taip pat užmigo, norėdamas pailsinti savo apsunkusią galvą nuo minčių.

VIII.

Ją išleido iš ligoninės.
- Pagaliau nėra to šlykštaus vaistų kvapo! – apsidžiaugė Ji.
Džiaugėsi visi, ypač Jis. Abu susitarė, kad ir toliau gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno prieš tai.
-Nesureikšmink visko taip, - švelniai pasakė Ji kažkurią dieną.
-Bet kai žinau, kad bet kada...
-Nieko tu nežinai, nemeluok, - žaismingai tarė Ji.
-Na gerai. Pasistengsiu. Eime šiandien į kiną?
-Gerai, sutinku su viskuo, ką pasiūlysi, - sukikeno.
-Ach, tokia tu man ir patinki: nerūpestinga ir vaikiška.
Abu nusijuokė.
- Kaip gera juoktis kartu! Su tavimi man gera ir tylėti. Svarbiausia, kad būtume drauge, - nuoširdžiai pasakė Ji.
-Visada ir būsime. Pažadu. Myliu tave. Negaliu to nekartoti.
Susilietimas lūpomis, šypsena, apsikabinimas. Viskas, ko reikėjo dviem pakylėtoms sieloms.
Tačiau Jo vis tiek neapleido baisi mintis, kad gali bet kurią akimirką Jos netekti. Tai būtų buvę nepakeliama. Nejaugi tada jam tektų išpildyti pažadą visada būti kartu..? Kad ir ką tai reikštų..? Jis stengėsi apie tai daugiau negalvoti. Nenorėjo suteršti šio gražaus jausmo tokiomis nevykusiomis mintimis.

VII.

Paukščiams giedant rytines giesmes pagaliau pasirodė Jis. Ji taip džiaugėsi Jį matydama, kad nesitvėrė savame kailyje. Abu ilgai šnekėjosi. Jis nieko neklausinėjo. Nenorėjo Jos spausti.
-Išvežk mane į lauką, - paprašė Ji.
-Reikia atsiklausti gydytojo. Galbūt tau...
-Išvežk Ją, tegul pakvėpuoja grynu oru. Šiandien jis ypatingai gaivus, - prabilo mama, matyt, klausiusi pokalbio tarpduryje.
Jis tylėdamas paėmė vežimėlį ir išvežė Ją laukan. Ji džiaugėsi žole, paukščiais dangumi, o svarbiausia tuo, kad buvo su Juo.
-Manau, pats metas tau papasakoti, - po ilgos tylos pasakė Ji. Atrodė linksma. Jis sukluso.
-Klausau ištempęs ausis...
-Galvoje buvo auglys. Piktybinis. Jau dvejus metus. Gydytojai stebisi, kaip išgyvenau. Ne tik tuos dvejus metus, bet ir per operaciją. Nes operuoti piktybinį auglį yra velniškai sunkus darbas, gal net neįmanomas. Bet dabar viskas puiku, aš išoperuota! Tiesa...
-Kas? – išsigando Jis.
-Gydytojai sakė, kad ta nelaimė gali bet kada atsinaujinti.
-Ar bus galima dar kartą operuoti? - išgirdo nelemtą klausimą.
-Ne, - tyliai atsakė Ji.
Jis suklupo prie vežimėlio. Laikė Jos ranką ir nevilties kupinomis akimis žiūrėjo į Ją.
-Netikiu tuo. Nenoriu tikėti. Nejaugi aš tave prarasiu? – bejėgiškai tarė Jis.
Ji nesakė nieko.
-Netylėk, prašau...
-Myliu tave. Mylėsiu tol, kol galėsiu.
Jis pabučiavo Ją. Į skruostą. Tačiau ji susirado Jo lūpas ir abu susiliejo. Tapo nenugalima jėga, kurios regis negalėjo išsklaidyti ir mirtis.
Pro langą slapčia žiūrėjo žila senučiukė. Šypsojosi ir braukė ašaras.

VI.

Naktis. Ji gulėjo ligoninės palatoje ir klausė lietaus. Šiuo metu jis buvo vienintelė paguoda. Ji įsivaizdavo, kad tai – Jos gyvenimo paveikslas. Viskas iš saulėtos dienos perėjo į tamsią naktį. Perkūnas trenksmu palydėjo Ją į nebūtį. Ji pati nesuvokė savo minčių. O gal atvirkščiai – suprato jas geriau nei kas kitas. Taip begulėdama nusišypsojo. Juk turėjo Jį. Jis buvo šviesa, kuri Ją vedė per tamsią naktį. Šviesa, kuri apglėbė žaibui trenkus į žemę. Šviesa, kuri apsaugojo.
-Myliu Jį, - pasakė pati sau.
Viską nutvieskė žaibas. Palatos draugė pasisuko ant kito šono.

* * *  
Tuo metu Jis taip pat nemiegojo. Galvojo. Daugiausia apie tai, kas atsitiko Jai. Ką padarė ne taip, kad Ji nepasakė to anksčiau. Kada pagaliau galės Ją aplankyti. Beveik visos mintys sukosi aplink Ją. Grojo tranki muzika. Bet grodama tyliai ji sumenkėjo ir tapo ramia balade. Lygiai taip pat sumenko ir Jis. Be savo širdies vedlės Jam norėjosi kristi pro langą, šokti nuo stogo ar dar balažin ką sau pasidaryti. Jautėsi klaikiai vienišas. Skruostu nuriedėjo ašara. Vyrai neverkia, - bandė įtikinti save, tačiau niekas nepadėjo. Į langą beldėsi lietus, tarsi kviesdamas kristi kartu.
-Ne, aš tik bejėgis meilės vergas, nekankink! Myliu Ją, - sušnibždėjo tamsai.
Viską nutvieskė žaibas. Jis žiūrėjo į siena skubantį vorą.

V.

Kitą rytą Ji buvo menkai miegojusi. Tačiau pusę dešimtos laukė operacija. Sunki. Matėsi, kad daktarai nervinosi, seselės žiūrėjo nepatikliai, o mama buvo susikrimtusi. Atvažiavo Jos tėtis. Įvežant į operacinę, pabučiavo Jai kaktą.
-Mylim tave, dukra, - pasakė tėvai.
- Mama, nepamiršk padaryti to, ką liepiau. Ir nieko nesakyk. Viską taip, kaip liepiau.
Jos mama linktelėjo. Akyse pasirodė ašaros. O Ji buvo pasiryžusi. Net blogiausiam. Ji pamatė operacinės šviesas.
-Dabar nusiramink, - išgirdo ramų chirurgo balsą. Kažkas sumirgėjo ir Ji užmigo.

* * *
Koridoriuje abu tėvai labai jaudinosi. Gydytojai iš operacinės nepasirodė kelias valandas. Rodos, visa amžinybė. Mama norėjo paskambinti Jam. Bet prisiminė dukters norą. Gal net paskutinį. Apie tai buvo baisu pagalvoti, bet iškentė nesurinkusi Jo numerio.
Operacija truko dešimt valandų. Siaubingai ilgas laikas laukiantiesiems. Pagaliau iš operacinės išėjo gydytojas.
-Kaip? Kaip pavyko? Ar... pavyko? – nekantriai klausinėjo motina.
-Nusiraminkit, ponia. Viskas gerai. Tiesa, merginos būklė sunki. Vešime Ją į ypatingos priežiūros palatą. Bet viskas susitvarkys, nebijokite.
-Ačiū jums, gydytojau.
-Nėra už ką. Na, einu persirengti ir pailsėti. Buvo sunku.
Jos mama įklimpo į apmąstymus. Gal jau pats metas paskambinti Jam? Gal vis dėl to Jis turėtų žinoti, kas darosi? Bet jei pasikvies Jį čia, tuoj pradės kamantinėti kas, kaip ir kodėl. O Ji prisakė šiukštu nieko nesakyti, tylėti. Mama nežinojo, ko griebtis. Nusprendė neskambinti.
-Apie ką mąstai? – paklausė Jos tėtis.
-Et... Dukra liepė nieko nesakyti vaikinui, norinti pati. Bet dabar nežinau kaip elgtis.
-Neskambink. Jei pažadėjai, vadinasi turi ištesėti.
-Gerai. Ačiū.
-Galite aplankyti savo dukrą, - išgirdo žodžius.
- O, eime! Greičiau, - susijaudino mama. 

IV.

Po to vakaro Ji jautėsi pakylėta. Papasakojo mamai viską iki smulkmenų. Mama džiaugėsi, kad duktė gali džiaugtis gyvenimu. Kol dar gali.
- Mama, o kas bus, kai aš... – nebaigė klausimo Ji.
-Nieko. Taip paprasčiausiai nebus. Mes tau neleisim, - nuramino mama.
-Bet visi sakė, kad niekas nebeišgelbės...
- Netikiu tais „visais“, - nusisuko mama nuo Jos.
-Mama, neverk... Aš jau beveik susitaikiau. Suprantu, kad niekas nebeišgelbės, - apkabino Ji savo mamą – geriausią draugę.
Mama verkė. Kūkčiojo balsu. Ašaros ištryško ir Jai.
-Važiuojam į ligoninę, - staiga prabilo.
-Ko, mam? – nesuprato Ji.
-Važiuojam. Paprašysim, kad operuotų.
-Ne! Nenoriu.
Mama pažiūrėjo į Ją maldaujančiu žvilgsniu.
-Bet jei tu nori – tebūnie... – nusileido Ji.

* * *
Ligoninėje daktarai tik linksėjo galva.
-Matote... Situacija labai sudėtinga... Bijome, kad nebūtų komplikacijų ar dar baisiau...
-Bet jei nieko nedarysite, irgi bus negerai. Todėl geriau bandyti.
-Na... Jei taip norite... Ar jūsų dukra sutinka? – paklausė gydytojas.
Ji drebėjo.
-Aš bijau. Labai bijau, gydytojau...
-Tada nieko nedarysime. Jei nori, galime tave paguldyti į ligoninę. Turėsi laiko apsiprasti.
-Bet aš jau apsipratau su ta mintimi, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Todėl nematau prasmės.
-Tavo motina nori, vaikeli. Suprantu tave. Tu jau didelė, supranti, kaip viskas gali baigtis. Auglys piktybinis. Praktiškai, nieko negalime padėti. Tenka tik laukti.
- Matai, mama, sakiau, kad nieko nebegalima padaryti. Suprask tai.
Suskambėjo telefonas. Ji neatsiliepė. Gavo SMS žinutę: „Kur dingai? Pyksti? Kodėl negaliu su tavimi susisiekti? Nepyk, jei vakar ką padariau ne taip. Paskambink, kai galėsi.“.
-Gerai, operuokit. Darykit, ką norit, aš pasiryžusi. Pasitikiu jumis.
Gydytojas gerokai nustebo. Mama taip pat. O Jos akys buvo kupinos ryžto ir Ji buvo pasirengusi kovai. Žinojo, kad niekas nepadės, bet kažkur, širdies kertelėje, ruseno mažytė vilties liepsnelė. Galbūt viskas susitvarkys. Dėl Jo. Ne dėl savęs.
Tą vakarą Ji paskambino Jam.
-Aš ligoninėje. Tik dabar išdrįsau tau paskambinti.
-Ką?! Kodėl nieko nesakei? Kas atsitiko?
-Būk geras, nieko neklausinėk. Man ir taip labai sunku. Kai surasiu tinkamą paaiškinimą, pasikviesiu tave. Tikiuosi, tu suprasi.
-Bet... Kokioje tu ligoninėj? Ar galiu ateiti aplankyti? – jau šaukte šaukė Jis.
-Nešauk ant manęs. Prašau, - pasakė Ji ramiai, tačiau balsas suvirpėjo. Ji pasakė adresą, kuriuo Jis turėjo atvažiuoti po Jos mamos skambučio. Paliko Jį nežinioje. Visą naktį verkė.

III.

Suskambėjo telefonas.
-Klausau, - atsiliepė Ji.
-Einam šiandien į šokius? – net nepasisveikinęs paklausė Jis.
-Labas, - nusijuokė Ji. – Gerai. Kur susitinkam?
-Ateisiu. Aštuntą, - nekantriai išpyškino Jis ir padėjo ragelį.
-Na ir keistuolis, - pasakė pati sau.
Ji nuskubėjo ruoštis. Buvo likusios tik dvi valandos, o Ji norėjo kažkuo Jį nustebinti. Atsidariusi spintą ilgai galvojo, ką apsirengti. Ji norėjo pasistengti dėl šio vakaro. Dėl savęs. Dėl Jo.
Be dešimt aštuonios. Ji nekantriai laukė. Mama vis purtė galvą ir šypsojosi. Matyt, prisiminė savo paauglystės metus. Skambutis į duris. Ji net pašoko. Nuskubėjo atidaryti durų. Ten stovėjo Jis. Buvo apstulbęs.
- Tu... Tu... nepakartojama, - išlemeno Jis.
Ji paraudo.
-Oi, čia tau, - pasakė Jis ir ištiesė Jai glėbį lauko gėlių. Puikiai žinojo, kad Ji dievina laukines gėles.
Ji apkabino Jį. Nesugebėjo ištarti nei žodžio. Ašaros gniaužė gerklę. Laimės ašaros. Kol kas.
-Na, tu pasiruošusi?
Ji linktelėjo ir abu išėjo į tamsą. Tylėjo. Staiga Ji aiktelėjo. Visas kelias švytėjo. Kelias, kuriuo jie turėjo eiti.
-Kas tai? – pirmą kartą per visą vakarą paklausė Ji.
Jis nesakė nieko. Tik šypsojosi. Ji pravirko. Antrą kartą. Ir vėl iš laimės. O Jis didžiavosi savimi.
-Na, ar patinka? – nekantriai paklausė Jis.
-Žinoma... Neturiu žodžių, - išlemeno Ji ir giedrai nusišypsojo.
-Nieko ir nesakyk. Man pakanka to, kad tu šypsaisi. Net neįsivaizduoji, ką man reiškia tavo šypsena.
Dabar abu stovėjo apsikabinę. Naktyje. Aplink plevenant žvakių liepsnelėms.
-Myliu tave, - sušnibždėjo Jis į ausį savo mylimajai.
O Ji tik palinksėjo galva. Ašaros gniaužė gerklę. Ne laimės ašaros. Ji nežinojo, net neįsivaizdavo, kaip Jam tai pasakyti. Žinojo tik tai, kad abiems bus velniškai skaudu.
- Kodėl verki? – išgirdo klausimą.
- Nieko, iš laimės, - pamelavo Ji.
Jis paleido Ją. Susikibę nuėjo tolyn į tamsą.

II.

- Nejaugi tau taip sunku suprasti? – sušuko Ji.
Ji užtrenkė duris paskui save. Siuto. Ji nesuprato, ką vėl pasakė negerai. Pasigirdo beldimas. Kažkas ir vėl tyliai bando įsibrauti, pamanė Ji.
- Em... Ar galima? – išgirdo Ji tyliai tariant.
- Na?
- Prašau, nebūk tokia žiauri. Aš atsiprašau.
Tai ir vėl buvo Jis. Kaip visada prisidirbęs atgailaudavo. Ji tylėjo.
- Netylėk, sakyk ką nors...
- Ne tau man aiškinti, - atsikirto Ji.
- Paklausyk. Aš tave myliu, - paskutinį kartą bandė Jis.
Banalu. Tačiau tai suminkštino Jos širdį. Nedrąsi šypsena pasirodė veide.
- Žinojau, kad moki mane nuraminti, - jau švelniai pasakė Ji.
Jai buvo atsakyta tokia pat šypsena. Platesne. Akyse ir vėl mirgėjo tos nesuprantamos švieselės. Štai kas Ją užburdavo.
Jis pasilenkė ir nedrąsiai pakštelėjo Jai į lūpas.
- Aš tave suprantu, - po tylos pertraukėlės tarė Jis. – Žinau, kad nori pabūti su draugėmis. Pasistengsiu daugiau nebūti toks...
- Egoistas?
- Na... Taip. Tu, ne kas kitas, mane pažįsti ir supranti kaip nuluptą. Tiesiog...
- ...tavo toks būdas. Taip taip, ne kartą tai esame girdėję, - nusikvatojo Ji.
Jis kiek raustelėjo.
- Taigi. Eik šįvakar su draugėmis kur nori. Nebeprieštarausiu tau...saule mano.
- Ak... Aš maloniai nustebinta, - nuraudo Ji. – Niekur aš neisiu.
- Ką? Kodėl? – nesuprato Jis.
- Na, paprasčiausiai aš apsigalvojau. Geriau... Eisime pasivaikščioti mudu. Dviese, - sužybsėjo Ji akimis.
- Nejaugi...
- Taip, aš tave myliu, - pasakė Ji ir skardžiai nusijuokė.
Jis dar niekada nesijautė toks laimingas. 

I.

Jis paskambino Jai. Ji suprato, kad Jis ir vėl prastos nuotaikos. Keista, kad būtų kitaip.
Pokalbis prasidėjo nekaltai: ką veiki ir panašiai.. Banalybės. Juk Jis niekada taip nešneka. Žinoma, kad kažkas ne taip.
Tada Jis pasakė:
- Kartais norėčiau būti bejausmis.
Ji nesuprato:
- Atseit be jausmų geriau gyventi? Nemanau.
- Manyk, - buvo grubiai atšauta.
Ji ėmė priešintis:
  -Koks gerumas nieko nejaust? Tada net nebūtum žmogus. Tik kažkokia iškamša. 
  -Man būtų gerai. Nejausčiau jokio skausmo. 
Taip, pažįstamas požiūris... Kartojasi beveik visada, kai Jie šnekasi... 
  -Bet juk ir skausmo reikia gyvenime... 
Jis užsivedė:
  -Aš per daug atviras su visais. Viskuo dalinuosi. Daugiau taip nebus. 
  -Nu ir kodėl tokios mintys ateina i tavo galvą? - paklausė Ji. 
  -Kartais manau, kad visiems jau nusi... ant manęs. Kad kartais visi pamiršta, kad toks, kaip aš, egzistuoja. 
Ji pasakė:
  -Tikrai niekas tavęs nepamiršta! 
Ji juk įsižeidė! Tai šiek tiek lietė ir Ją. Juk Jie geri draugai. 
Jis atsakė gana ramiai:
  -Nežinau, nes visi mane pamiršta, kol neprimenu. O aš nepratęs. 
Jos balsas taip pat sušvelnėjo. Nenorėjo, kad Jis supyktų.
  -Juk visi yra skirtingi. Tenka prisitaikyt prie visokiu žmonių... 
  -Aš ne iš tų, kur prisitaiko, -ir vėl grubiai pasakė Jai. Po to balsas iškart sušvelnėjo - Jei atvirai, kartais aš savanaudis. Net dažnai. 
Jai tokios mintys visai nepatiko:
  -Jei neišmoksi prisitaikyt, bus labai sunku gyvent... Visi esam kažkiek savanaudžiai... Tik reikia saugotis, kad nevirstum dideliu egoistu. Visada reikalauk iš kitu tiek, kiek jie gali tau duoti... 
Jis iškart atsakė:
  -Visi reikalauja iš manęs. Sau nelieka laiko. 
  -Ko jie iš tavęs reikalauja? Gal ne tiek daug, kiek tau atrodo... 
Jis susimąstė... Galu gale pasakė:
  -Hm... Visi reikalauja dėmesio, daug kas meiles, supratingumo, užuojautos pagalbos... 
Ji ir vėl įsitikino, kad Jis tikrai protingas.
  -Ne tiek jau daug, kad negalėtum kiekvienam skirti bent po truputį. Duosi jiems - atsilygins tuo pačiu. 
Jis ir vėl pasišiaušė:
  -Neatsilygina. Atsilygina tik keli, o likę vis ima ir ima. 
Ji suprato ir iškart tai pasakė:
  -Vadinasi tokie neverti, kad jiems duotum... 
Keista. Jis pirma karta nutilo. Nepasakė nieko. Jam tai nebūdinga. 
  -Išmok pasakyti NE, -vėl pamėgino Ji. 
  -Nemoku, -išgirdo kažkur tolumoje. 
Dabar pokalbį palaikė tik Ji:
  -Visada galima išmokti. Niekada nėra vėlu ugdyti savo valią. 
Jis teištarė tik tiek:
  -Ai... 
  -Ką tai turėtų reikšti? - paklausė Ji. 
  -Valios nėra. Iki, -atsisveikino Jis. 
  -Iki, -pasakė Ji. 
Ir liko susimąsčiusi... Ji žinojo, kad susimąstė ir Jis...