XIV.

Deja, mokykloje žinia apie Ją netruko pasklisti. Nebuvo nei vieno nežinančio. Ji norėjo pasislėpti nuo tų akių, kurios buvo smalsiai įsmeigtos į pasmerktąją.
-Nurimk. Vieną dieną jiems atsibos spoksoti į tave, - ramino Jis.
-Taip, ta diena tikriausiai bus kai aš mirsiu.
-Negalvok apie ateitį. Kiek galiu kartoti, kad gyventum tik šia diena.
-Gerai, pasistengsiu. Tačiau pasakyti yra viena, o padaryti – visai kas kita.
-Viską puikiai suprantu. Bet turi suprasti, kad su šia diena niekas nesibaigia, - jau griežčiau kalbėjo Jis.
-Manai, kad tai toks paprastas dalykas? – priekaištaudama paklausė Ji.
-Taip. Ne manau, o taip yra, - šaltai atsakė Jis.
-Kodėl tu su manimi taip kalbi??
-Nes nesupranti, ką sakau.
Jos skruostu nuriedėjo ašara. Dar viena. Jam suskaudo širdį. Suprato, kad viskas dėl tų žodžių. Apkabino Ją.
-Atleisk. Taip, gal ir per šiurkščiai šnekėjau. Bet ir aš gyvenu kaip ant adatų, nepailsiu. Todėl viskas gaunasi natūraliai...
-Ne, ne, niekis... – sušniurkščiojo Ji. – Man iš tiesų pats metas suprasti, kad gyvenimas nesibaigia kažkokia diagnoze. Ir nebekreipsiu dėmesio į tuos kvailus žvilgsnius bei replikas. Tiesiog man buvo sunku, kai vieną dieną visi elgėsi normaliai, o kitą – kaip su būtybe iš kito pasaulio. Viskas paveikė mane ir aš palūžau.
-Džiugu, kad supratai. Tikiuosi, būsi stipri.
-Tikrai pasistengsiu. Dėl tavęs.
-Pirmiausia stenkis dėl savęs, o ne dėl kitų, - Jis švelniai pabučiavo Ją į kaktą.
Ji linktelėjo ir tarstelėjo:
-Daugiau to nebus.