VIII.

Ją išleido iš ligoninės.
- Pagaliau nėra to šlykštaus vaistų kvapo! – apsidžiaugė Ji.
Džiaugėsi visi, ypač Jis. Abu susitarė, kad ir toliau gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno prieš tai.
-Nesureikšmink visko taip, - švelniai pasakė Ji kažkurią dieną.
-Bet kai žinau, kad bet kada...
-Nieko tu nežinai, nemeluok, - žaismingai tarė Ji.
-Na gerai. Pasistengsiu. Eime šiandien į kiną?
-Gerai, sutinku su viskuo, ką pasiūlysi, - sukikeno.
-Ach, tokia tu man ir patinki: nerūpestinga ir vaikiška.
Abu nusijuokė.
- Kaip gera juoktis kartu! Su tavimi man gera ir tylėti. Svarbiausia, kad būtume drauge, - nuoširdžiai pasakė Ji.
-Visada ir būsime. Pažadu. Myliu tave. Negaliu to nekartoti.
Susilietimas lūpomis, šypsena, apsikabinimas. Viskas, ko reikėjo dviem pakylėtoms sieloms.
Tačiau Jo vis tiek neapleido baisi mintis, kad gali bet kurią akimirką Jos netekti. Tai būtų buvę nepakeliama. Nejaugi tada jam tektų išpildyti pažadą visada būti kartu..? Kad ir ką tai reikštų..? Jis stengėsi apie tai daugiau negalvoti. Nenorėjo suteršti šio gražaus jausmo tokiomis nevykusiomis mintimis.