XI.

Dvi dienas Ji buvo kaip nesava. Žinia, kad mirtis artėja su kiekviena sekunde, Ją sugniuždė. Ji visą dieną sėdėdavo savo kambaryje, nieko nevalgė, neatsakinėjo į skambučius. Tik sėdėjo ant lovos, klausė muzikos ir piešė. Miegojo mažai. Regis, buvo pasiruošusi čia pat mirti.
Vieną dieną Jis įsiveržė į Jos namus. Mama išsigando, tačiau pamačiusi, kad tai Jis netgi apsidžiaugė.
-Man reikia su Ja pasikalbėti. Tuoj pat! – rodos įpykęs sušuko Jis.
-Eik, eik į Jos kambarį. Tikiuosi, išgelbėsi Ją iš tos nevilties. Sėkmės!
Jis kaip vėjas užlėkė laiptais į viršų. Pradėjo belsti į duris.
-Atidaryk! Kuo greičiau atidaryk duris!
Atsakymo nesulaukė.
-Klausyk, įsileisk mane, reikia pasikalbėti! – šaukė Jis ir kumščiais trankė duris. – Ar girdi mane?! Atsiliepk!
Durys prasivėrė. Jis įlėkė vidun ir užtrenkė duris paskui save.
-Norėjai ką nors man pasakyti? – negyvu balsu paklausė Ji ir toliau piešė.
-Taip, norėjau! – piktai atkirto Jis. – Paklausyk, negali sėdėti čia per dienas užsidariusi. Tu reikalinga pasauliui!
-Kas tu toks, kad gali man taip šnekėti? Kaip norėsiu, taip mirsiu, - ramiai šnekėjo Ji įnikusi į savo piešinį.
-Nepertraukinėk! Ko taip įsimylėjai tą mirtį?! Priešingai – jei žinai, kad mirsi, turėtum išnaudoti kiekvieną akimirką, gyventi kiekviena minute. Nemaniau, kad tu tokia bevalė, - Jis matė, kad Ji sukluso ir nebepiešė. – Maniau, kad moki kovoti su gyvenimu. Deja, man teko stipriai suklysti..! Apgalvok viską, ką sakiau. O dabar išeinu, - Jis demonstratyviai nusisuko nuo Jos ir nubildėjo laiptais.
-Na, kaip sekėsi? Aš girdėjau, kad... – ištarė Jos mama.
-Viskas sutvarkyta! Tikiuosi, - pasakė ir išėjo iš namų trenkdamas durimis. Stojo tyla.
-Mama, noriu valgyti, - tyliai ištarė balsas.
-Ak, dukra.. Pagaliau atėjai į protą!
-Ne, tai Jam dėkok, - Ji parodė į duris, kurios dar virpėjo nuo trinktelėjimo.