IV.

Po to vakaro Ji jautėsi pakylėta. Papasakojo mamai viską iki smulkmenų. Mama džiaugėsi, kad duktė gali džiaugtis gyvenimu. Kol dar gali.
- Mama, o kas bus, kai aš... – nebaigė klausimo Ji.
-Nieko. Taip paprasčiausiai nebus. Mes tau neleisim, - nuramino mama.
-Bet visi sakė, kad niekas nebeišgelbės...
- Netikiu tais „visais“, - nusisuko mama nuo Jos.
-Mama, neverk... Aš jau beveik susitaikiau. Suprantu, kad niekas nebeišgelbės, - apkabino Ji savo mamą – geriausią draugę.
Mama verkė. Kūkčiojo balsu. Ašaros ištryško ir Jai.
-Važiuojam į ligoninę, - staiga prabilo.
-Ko, mam? – nesuprato Ji.
-Važiuojam. Paprašysim, kad operuotų.
-Ne! Nenoriu.
Mama pažiūrėjo į Ją maldaujančiu žvilgsniu.
-Bet jei tu nori – tebūnie... – nusileido Ji.

* * *
Ligoninėje daktarai tik linksėjo galva.
-Matote... Situacija labai sudėtinga... Bijome, kad nebūtų komplikacijų ar dar baisiau...
-Bet jei nieko nedarysite, irgi bus negerai. Todėl geriau bandyti.
-Na... Jei taip norite... Ar jūsų dukra sutinka? – paklausė gydytojas.
Ji drebėjo.
-Aš bijau. Labai bijau, gydytojau...
-Tada nieko nedarysime. Jei nori, galime tave paguldyti į ligoninę. Turėsi laiko apsiprasti.
-Bet aš jau apsipratau su ta mintimi, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Todėl nematau prasmės.
-Tavo motina nori, vaikeli. Suprantu tave. Tu jau didelė, supranti, kaip viskas gali baigtis. Auglys piktybinis. Praktiškai, nieko negalime padėti. Tenka tik laukti.
- Matai, mama, sakiau, kad nieko nebegalima padaryti. Suprask tai.
Suskambėjo telefonas. Ji neatsiliepė. Gavo SMS žinutę: „Kur dingai? Pyksti? Kodėl negaliu su tavimi susisiekti? Nepyk, jei vakar ką padariau ne taip. Paskambink, kai galėsi.“.
-Gerai, operuokit. Darykit, ką norit, aš pasiryžusi. Pasitikiu jumis.
Gydytojas gerokai nustebo. Mama taip pat. O Jos akys buvo kupinos ryžto ir Ji buvo pasirengusi kovai. Žinojo, kad niekas nepadės, bet kažkur, širdies kertelėje, ruseno mažytė vilties liepsnelė. Galbūt viskas susitvarkys. Dėl Jo. Ne dėl savęs.
Tą vakarą Ji paskambino Jam.
-Aš ligoninėje. Tik dabar išdrįsau tau paskambinti.
-Ką?! Kodėl nieko nesakei? Kas atsitiko?
-Būk geras, nieko neklausinėk. Man ir taip labai sunku. Kai surasiu tinkamą paaiškinimą, pasikviesiu tave. Tikiuosi, tu suprasi.
-Bet... Kokioje tu ligoninėj? Ar galiu ateiti aplankyti? – jau šaukte šaukė Jis.
-Nešauk ant manęs. Prašau, - pasakė Ji ramiai, tačiau balsas suvirpėjo. Ji pasakė adresą, kuriuo Jis turėjo atvažiuoti po Jos mamos skambučio. Paliko Jį nežinioje. Visą naktį verkė.