I.

Jis paskambino Jai. Ji suprato, kad Jis ir vėl prastos nuotaikos. Keista, kad būtų kitaip.
Pokalbis prasidėjo nekaltai: ką veiki ir panašiai.. Banalybės. Juk Jis niekada taip nešneka. Žinoma, kad kažkas ne taip.
Tada Jis pasakė:
- Kartais norėčiau būti bejausmis.
Ji nesuprato:
- Atseit be jausmų geriau gyventi? Nemanau.
- Manyk, - buvo grubiai atšauta.
Ji ėmė priešintis:
  -Koks gerumas nieko nejaust? Tada net nebūtum žmogus. Tik kažkokia iškamša. 
  -Man būtų gerai. Nejausčiau jokio skausmo. 
Taip, pažįstamas požiūris... Kartojasi beveik visada, kai Jie šnekasi... 
  -Bet juk ir skausmo reikia gyvenime... 
Jis užsivedė:
  -Aš per daug atviras su visais. Viskuo dalinuosi. Daugiau taip nebus. 
  -Nu ir kodėl tokios mintys ateina i tavo galvą? - paklausė Ji. 
  -Kartais manau, kad visiems jau nusi... ant manęs. Kad kartais visi pamiršta, kad toks, kaip aš, egzistuoja. 
Ji pasakė:
  -Tikrai niekas tavęs nepamiršta! 
Ji juk įsižeidė! Tai šiek tiek lietė ir Ją. Juk Jie geri draugai. 
Jis atsakė gana ramiai:
  -Nežinau, nes visi mane pamiršta, kol neprimenu. O aš nepratęs. 
Jos balsas taip pat sušvelnėjo. Nenorėjo, kad Jis supyktų.
  -Juk visi yra skirtingi. Tenka prisitaikyt prie visokiu žmonių... 
  -Aš ne iš tų, kur prisitaiko, -ir vėl grubiai pasakė Jai. Po to balsas iškart sušvelnėjo - Jei atvirai, kartais aš savanaudis. Net dažnai. 
Jai tokios mintys visai nepatiko:
  -Jei neišmoksi prisitaikyt, bus labai sunku gyvent... Visi esam kažkiek savanaudžiai... Tik reikia saugotis, kad nevirstum dideliu egoistu. Visada reikalauk iš kitu tiek, kiek jie gali tau duoti... 
Jis iškart atsakė:
  -Visi reikalauja iš manęs. Sau nelieka laiko. 
  -Ko jie iš tavęs reikalauja? Gal ne tiek daug, kiek tau atrodo... 
Jis susimąstė... Galu gale pasakė:
  -Hm... Visi reikalauja dėmesio, daug kas meiles, supratingumo, užuojautos pagalbos... 
Ji ir vėl įsitikino, kad Jis tikrai protingas.
  -Ne tiek jau daug, kad negalėtum kiekvienam skirti bent po truputį. Duosi jiems - atsilygins tuo pačiu. 
Jis ir vėl pasišiaušė:
  -Neatsilygina. Atsilygina tik keli, o likę vis ima ir ima. 
Ji suprato ir iškart tai pasakė:
  -Vadinasi tokie neverti, kad jiems duotum... 
Keista. Jis pirma karta nutilo. Nepasakė nieko. Jam tai nebūdinga. 
  -Išmok pasakyti NE, -vėl pamėgino Ji. 
  -Nemoku, -išgirdo kažkur tolumoje. 
Dabar pokalbį palaikė tik Ji:
  -Visada galima išmokti. Niekada nėra vėlu ugdyti savo valią. 
Jis teištarė tik tiek:
  -Ai... 
  -Ką tai turėtų reikšti? - paklausė Ji. 
  -Valios nėra. Iki, -atsisveikino Jis. 
  -Iki, -pasakė Ji. 
Ir liko susimąsčiusi... Ji žinojo, kad susimąstė ir Jis...