II.

- Nejaugi tau taip sunku suprasti? – sušuko Ji.
Ji užtrenkė duris paskui save. Siuto. Ji nesuprato, ką vėl pasakė negerai. Pasigirdo beldimas. Kažkas ir vėl tyliai bando įsibrauti, pamanė Ji.
- Em... Ar galima? – išgirdo Ji tyliai tariant.
- Na?
- Prašau, nebūk tokia žiauri. Aš atsiprašau.
Tai ir vėl buvo Jis. Kaip visada prisidirbęs atgailaudavo. Ji tylėjo.
- Netylėk, sakyk ką nors...
- Ne tau man aiškinti, - atsikirto Ji.
- Paklausyk. Aš tave myliu, - paskutinį kartą bandė Jis.
Banalu. Tačiau tai suminkštino Jos širdį. Nedrąsi šypsena pasirodė veide.
- Žinojau, kad moki mane nuraminti, - jau švelniai pasakė Ji.
Jai buvo atsakyta tokia pat šypsena. Platesne. Akyse ir vėl mirgėjo tos nesuprantamos švieselės. Štai kas Ją užburdavo.
Jis pasilenkė ir nedrąsiai pakštelėjo Jai į lūpas.
- Aš tave suprantu, - po tylos pertraukėlės tarė Jis. – Žinau, kad nori pabūti su draugėmis. Pasistengsiu daugiau nebūti toks...
- Egoistas?
- Na... Taip. Tu, ne kas kitas, mane pažįsti ir supranti kaip nuluptą. Tiesiog...
- ...tavo toks būdas. Taip taip, ne kartą tai esame girdėję, - nusikvatojo Ji.
Jis kiek raustelėjo.
- Taigi. Eik šįvakar su draugėmis kur nori. Nebeprieštarausiu tau...saule mano.
- Ak... Aš maloniai nustebinta, - nuraudo Ji. – Niekur aš neisiu.
- Ką? Kodėl? – nesuprato Jis.
- Na, paprasčiausiai aš apsigalvojau. Geriau... Eisime pasivaikščioti mudu. Dviese, - sužybsėjo Ji akimis.
- Nejaugi...
- Taip, aš tave myliu, - pasakė Ji ir skardžiai nusijuokė.
Jis dar niekada nesijautė toks laimingas.