Atmerkęs akis, pamatė, kad Ji jau atsikėlusi. Tvarkė Jo stalą. Laikė rankose jųdviejų nuotrauką ir žiūrėjo. Fotografijoje jie stovėjo susiglaudę, ant skardžio. Už jų atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą. Ši nuotrauka Jam buvo pati brangiausia. Tą vietą jie mėgo abu. Dar ilgai Jis stebėjo Jos judesius, laikyseną. Leido Jai manyti, kad vis dar miega. Staiga Ji atsisuko ir pamatė, kad yra stebima.
-Aš čia tik... – sutriko Ji.
-Nieko, - ramiai šypsojosi Jis. – Tu nuostabi. Taip, ta nuotrauka mano mėgstamiausia. Beje, ačiū, kad sutvarkei mano betvarkę. Aš visada toks netvarkingas...
Ji juokėsi. Nesuvaldomas šiltas juokas liejosi iš Jos. Kiek nurimusi pasakė:
-Tu visada toks juokingas! Nereikia man teisintis, buvo malonu padėti.
-Kaip jautiesi? – kuo nerūpestingiau paklausė Jis.
-O, viskas gerai. Jaučiuosi puikiai, kupina naujų jėgų. Tavo lova be galo patogi! – atsakė, o akyse vėl pasirodė tos šelmiškos ugnelės.
-Aš pažadėjau paskambinti tavo mamai, kai tik pabusi. Sakė, atvažiuos tavęs.
-Ką? O aš taip norėjau pareiti pati... Na, mano mamos neperkalbėsi. Paimsiu ir paskambinsiu.
Atvykusi ji pranešė, kad vyks į ligoninę. Pasakė, kad Jis galįs važiuoti kartu.
-Puiku, tik paliksiu tėvams raštelį, - ir išskubėjo brūkštelti laiškučio.
* * *
Ligoninėje gydytojai atliko visus įmanomus tyrimus. Pasikvietė į kabinetą tik Ją, norėjo viską aptarti viską akis į akį.
-Jūs esate protinga mergina, todėl nenorėjau pašalinių akių.
-Ar tie galvos skausmai šiandien buvo kuo nors pavojingi?
-Šiandienos tyrimai parodė, - daktaras nusikosėjo. – Kad... Deja, panele, turiu pranešti siaubingą žinią.
Ji laikėsi neįtikėtinai ramiai. Tai glumino net gydytoją, tačiau jis tęsė toliau.
-Viskas atsinaujina. Todėl privalote stengtis kuo mažiau jaudintis ir nepervargti. Tuomet galėsite ilgiau...
-...išvengti mirties, - ramiu bauginančiu tonu užbaigė Ji.
-Na, beveik taip ir norėjau pasakyti, - vėl kostelėjo daktaras.
-Tokiu atveju privalau pranešti viską artimiesiems, - vis dar šaltai šnekėjo Ji.
-Gal norite, kad aš tai padaryčiau? – pasiteiravo gydytojas.
-Ne, aš galiu pati. Ačiū už viską, gydytojau, - tarė Ji ir išplaukė į koridorių.
Laukiantieji tylėjo. Laukė. Kai Ji, viduje deginama sielvarto, tačiau išorėje – šalta it ledas, priėjo prie stovėjusių, ištarė tik tiek:
-Viskas baigta.
Mamos akys prisipildė ašarų. Jis norėjo viską aplink trankyti, siuto iš nevilties. Pyko ant Jos už tokį stingdantį ramumą. Pyko už tai, kad kažkas nematomas pasiglemš Ją iš Jo meilės glėbio. Pyko ant savęs, kad įsimylėjo angelą, kuris gali bet kurią akimirką išskristi nei nepasakęs „sudie“. Savo delne pajuto kitą, virpantį delną. Suprato, kad tai Ji. Atrodė šalta, tačiau buvo ta pati trapi būtybė, gal net trapesnė nei bet kada anksčiau. Didžiavosi savimi. Todėl, kad suprato vienintelį neužginčijamą dalyką – Ji tik Jam vienam patikėjo tą trapumo ir silpnumo paslaptį.
- Eime, eime iš čia, - pasakė Ji tuo veriančiu balsu.
-Aš čia tik... – sutriko Ji.
-Nieko, - ramiai šypsojosi Jis. – Tu nuostabi. Taip, ta nuotrauka mano mėgstamiausia. Beje, ačiū, kad sutvarkei mano betvarkę. Aš visada toks netvarkingas...
Ji juokėsi. Nesuvaldomas šiltas juokas liejosi iš Jos. Kiek nurimusi pasakė:
-Tu visada toks juokingas! Nereikia man teisintis, buvo malonu padėti.
-Kaip jautiesi? – kuo nerūpestingiau paklausė Jis.
-O, viskas gerai. Jaučiuosi puikiai, kupina naujų jėgų. Tavo lova be galo patogi! – atsakė, o akyse vėl pasirodė tos šelmiškos ugnelės.
-Aš pažadėjau paskambinti tavo mamai, kai tik pabusi. Sakė, atvažiuos tavęs.
-Ką? O aš taip norėjau pareiti pati... Na, mano mamos neperkalbėsi. Paimsiu ir paskambinsiu.
Atvykusi ji pranešė, kad vyks į ligoninę. Pasakė, kad Jis galįs važiuoti kartu.
-Puiku, tik paliksiu tėvams raštelį, - ir išskubėjo brūkštelti laiškučio.
* * *
Ligoninėje gydytojai atliko visus įmanomus tyrimus. Pasikvietė į kabinetą tik Ją, norėjo viską aptarti viską akis į akį.
-Jūs esate protinga mergina, todėl nenorėjau pašalinių akių.
-Ar tie galvos skausmai šiandien buvo kuo nors pavojingi?
-Šiandienos tyrimai parodė, - daktaras nusikosėjo. – Kad... Deja, panele, turiu pranešti siaubingą žinią.
Ji laikėsi neįtikėtinai ramiai. Tai glumino net gydytoją, tačiau jis tęsė toliau.
-Viskas atsinaujina. Todėl privalote stengtis kuo mažiau jaudintis ir nepervargti. Tuomet galėsite ilgiau...
-...išvengti mirties, - ramiu bauginančiu tonu užbaigė Ji.
-Na, beveik taip ir norėjau pasakyti, - vėl kostelėjo daktaras.
-Tokiu atveju privalau pranešti viską artimiesiems, - vis dar šaltai šnekėjo Ji.
-Gal norite, kad aš tai padaryčiau? – pasiteiravo gydytojas.
-Ne, aš galiu pati. Ačiū už viską, gydytojau, - tarė Ji ir išplaukė į koridorių.
Laukiantieji tylėjo. Laukė. Kai Ji, viduje deginama sielvarto, tačiau išorėje – šalta it ledas, priėjo prie stovėjusių, ištarė tik tiek:
-Viskas baigta.
Mamos akys prisipildė ašarų. Jis norėjo viską aplink trankyti, siuto iš nevilties. Pyko ant Jos už tokį stingdantį ramumą. Pyko už tai, kad kažkas nematomas pasiglemš Ją iš Jo meilės glėbio. Pyko ant savęs, kad įsimylėjo angelą, kuris gali bet kurią akimirką išskristi nei nepasakęs „sudie“. Savo delne pajuto kitą, virpantį delną. Suprato, kad tai Ji. Atrodė šalta, tačiau buvo ta pati trapi būtybė, gal net trapesnė nei bet kada anksčiau. Didžiavosi savimi. Todėl, kad suprato vienintelį neužginčijamą dalyką – Ji tik Jam vienam patikėjo tą trapumo ir silpnumo paslaptį.
- Eime, eime iš čia, - pasakė Ji tuo veriančiu balsu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą