Grįžęs namo po laidotuvių, Jis susirado baltutėlį popieriaus lapą. Atsisėdo savo kambaryje ir paskubomis rašė. Laišką. Mamai ir tėčiui.
„Mama ir tėti,
Atsiprašau už tai, ką padariau. Žinau, jog esu egoistas. Puikiai suprantu, ką jausite: pyktis ir sielvartas susilies. Deja, esu priverstas kalbėti iš skaudžios patirties... Nebeturiu Jos – savo gyvenimo tikslo. O be tikslo žmogus gyventi negali. Bet vargu ar esu žmogus, jei sukeliu jums tiek skausmo. Žmonės taip nesielgia.
Seniai galvojau tai padaryti, bet stabdė mintis, kad turiu Ją. Dabar esu visiškai nevaržomas. Vieną dieną pažadėjau Jai, kad būsime kartu amžinai. Todėl nesąžininga būtų gyventi atskirai: Ji danguje, o aš – žemėje. Per didelis atstumas dviem širdims.
Mama, ačiū, kad davei man gyvybę. Nekenčiu savęs už tai, kad ją nutraukiu. Tėti, ačiū, kad vaikystėje laidei su manimi aitvarus. Tai visada buvo mano gražiausias prisiminimas. Visada prisiminsiu jūsų šiltas rankas ir rūpestingumą. Bet daugiau negaliu ištverti. Ašaros srūva upeliais, o aš vis dar bejėgis prieš šį jausmą. Tiesiog kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Ačiū jums už viską. Iki. Kada nors pakviesiu jus prisėsti ant debesies ir išgerti kartu mėtų arbatos. O dabar einu – nebegaliu ištverti skausmo, pripildžiusio mano sielą.“
Prieš išeidamas Jis apžvelgė savo namus. Paliko juose daug vaikystės akimirkų ir gražių prisiminimų. Tačiau viskas nublanko prieš tai, ką Jis dabar jaučia.
„Mama ir tėti,
Atsiprašau už tai, ką padariau. Žinau, jog esu egoistas. Puikiai suprantu, ką jausite: pyktis ir sielvartas susilies. Deja, esu priverstas kalbėti iš skaudžios patirties... Nebeturiu Jos – savo gyvenimo tikslo. O be tikslo žmogus gyventi negali. Bet vargu ar esu žmogus, jei sukeliu jums tiek skausmo. Žmonės taip nesielgia.
Seniai galvojau tai padaryti, bet stabdė mintis, kad turiu Ją. Dabar esu visiškai nevaržomas. Vieną dieną pažadėjau Jai, kad būsime kartu amžinai. Todėl nesąžininga būtų gyventi atskirai: Ji danguje, o aš – žemėje. Per didelis atstumas dviem širdims.
Mama, ačiū, kad davei man gyvybę. Nekenčiu savęs už tai, kad ją nutraukiu. Tėti, ačiū, kad vaikystėje laidei su manimi aitvarus. Tai visada buvo mano gražiausias prisiminimas. Visada prisiminsiu jūsų šiltas rankas ir rūpestingumą. Bet daugiau negaliu ištverti. Ašaros srūva upeliais, o aš vis dar bejėgis prieš šį jausmą. Tiesiog kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Ačiū jums už viską. Iki. Kada nors pakviesiu jus prisėsti ant debesies ir išgerti kartu mėtų arbatos. O dabar einu – nebegaliu ištverti skausmo, pripildžiusio mano sielą.“
Prieš išeidamas Jis apžvelgė savo namus. Paliko juose daug vaikystės akimirkų ir gražių prisiminimų. Tačiau viskas nublanko prieš tai, ką Jis dabar jaučia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą