VII.

Paukščiams giedant rytines giesmes pagaliau pasirodė Jis. Ji taip džiaugėsi Jį matydama, kad nesitvėrė savame kailyje. Abu ilgai šnekėjosi. Jis nieko neklausinėjo. Nenorėjo Jos spausti.
-Išvežk mane į lauką, - paprašė Ji.
-Reikia atsiklausti gydytojo. Galbūt tau...
-Išvežk Ją, tegul pakvėpuoja grynu oru. Šiandien jis ypatingai gaivus, - prabilo mama, matyt, klausiusi pokalbio tarpduryje.
Jis tylėdamas paėmė vežimėlį ir išvežė Ją laukan. Ji džiaugėsi žole, paukščiais dangumi, o svarbiausia tuo, kad buvo su Juo.
-Manau, pats metas tau papasakoti, - po ilgos tylos pasakė Ji. Atrodė linksma. Jis sukluso.
-Klausau ištempęs ausis...
-Galvoje buvo auglys. Piktybinis. Jau dvejus metus. Gydytojai stebisi, kaip išgyvenau. Ne tik tuos dvejus metus, bet ir per operaciją. Nes operuoti piktybinį auglį yra velniškai sunkus darbas, gal net neįmanomas. Bet dabar viskas puiku, aš išoperuota! Tiesa...
-Kas? – išsigando Jis.
-Gydytojai sakė, kad ta nelaimė gali bet kada atsinaujinti.
-Ar bus galima dar kartą operuoti? - išgirdo nelemtą klausimą.
-Ne, - tyliai atsakė Ji.
Jis suklupo prie vežimėlio. Laikė Jos ranką ir nevilties kupinomis akimis žiūrėjo į Ją.
-Netikiu tuo. Nenoriu tikėti. Nejaugi aš tave prarasiu? – bejėgiškai tarė Jis.
Ji nesakė nieko.
-Netylėk, prašau...
-Myliu tave. Mylėsiu tol, kol galėsiu.
Jis pabučiavo Ją. Į skruostą. Tačiau ji susirado Jo lūpas ir abu susiliejo. Tapo nenugalima jėga, kurios regis negalėjo išsklaidyti ir mirtis.
Pro langą slapčia žiūrėjo žila senučiukė. Šypsojosi ir braukė ašaras.