Po to skambučio Jis lėkė gatve kaip išprotėjęs. „Viskas“, kartojo Jis sau, „viskas“. Net nesustojo pagalvoti, kad galbūt nėra taip, kaip Jis mano. Tiesiog ėjo savo minčių genamas staiga tokiu neaiškiu Jam keliu.
Įėjo į Jos namus net nepasibeldęs. Žinojo, kad vis tiek niekas negirdės – kam tas mandagumas. Įlėkęs į Jos kambarį sustojo. Jam pasidarė silpna, viskas pradėjo suktis ratu. Rodės, kambarys pilnas neaiškių gijų, kurios traukia Jį žemyn. Susvirduliavo. Įsikibo kėdės atkaltės, tačiau per vėlai. Nualpo. Jautė, kad kažkas uždėjo šaltą ranką ant kaktos, vylėsi, kad tai bus Ji. Bet atsimerkęs nieko panašaus nepamatė... Atsistojęs susiėmė už galvos. Jautė, kaip drėksta akys. Prie Jos lovos buvo pasilenkęs Angelas. Nejaugi? Jis matė Angelą? Ne, atsikvošėjęs suprato, kad tai tik Jos mama. Ji paprasčiausiai buvo apsirengusi baltai. „Išprotėjau“, pamanė Jis. Bijojo prieiti prie lovos, tačiau privalėjo. Suaugę prasiskyrė. Jis pamatė gulint nuostabaus grožio merginą, su sustingusia šypsena lūpose. Vieną akimirką Jam pasivaideno, kad Ji ištarė Jo vardą. Tačiau tai nebuvo ir negalėjo būti tiesa.
-Mama? – ištarė Jis. Norėjo sužinoti, ar tikrai akys neapgauna.
-Taip... – teištarė Jo mama.
Tokiu trumpu žodžiu ji sugriovė visą Jo pasaulį. „Mirtis ateina tada, kai tu jos mažiausiai tikiesi“ prisiminė Jis kažkieno žodžius. Jis suklupo prie Jos lovos. Klūpėjo taip paėmęs Jos ranką kol sutemo. Per tą laiką viskas buvo paruošta paskutiniam atsisveikinimui.
-Sūnau, ateik, parvešiu tave namo, kad galėtum deramai apsirengti, - įėjusi į kambarį pasakė Jo mama.
-Aha. Gerai. Ateinu, - sumurmėjo Jis.
* * *
Viskas buvo nuostabu. Ji gulėjo kaip angelas. Su ta pačia šypsena, taip miela širdžiai. Kambarys, pilnas baltų gėlių, žmonės, atėję pagerbti Jos. Visgi Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Viskas buvo lyg netikra. Pagaliau Jis nusprendė. Šiandien. Šiandien tai ir padarys. Kad daugiau nebereiktų kęsti tokio nežmoniško skausmo.
Įėjo į Jos namus net nepasibeldęs. Žinojo, kad vis tiek niekas negirdės – kam tas mandagumas. Įlėkęs į Jos kambarį sustojo. Jam pasidarė silpna, viskas pradėjo suktis ratu. Rodės, kambarys pilnas neaiškių gijų, kurios traukia Jį žemyn. Susvirduliavo. Įsikibo kėdės atkaltės, tačiau per vėlai. Nualpo. Jautė, kad kažkas uždėjo šaltą ranką ant kaktos, vylėsi, kad tai bus Ji. Bet atsimerkęs nieko panašaus nepamatė... Atsistojęs susiėmė už galvos. Jautė, kaip drėksta akys. Prie Jos lovos buvo pasilenkęs Angelas. Nejaugi? Jis matė Angelą? Ne, atsikvošėjęs suprato, kad tai tik Jos mama. Ji paprasčiausiai buvo apsirengusi baltai. „Išprotėjau“, pamanė Jis. Bijojo prieiti prie lovos, tačiau privalėjo. Suaugę prasiskyrė. Jis pamatė gulint nuostabaus grožio merginą, su sustingusia šypsena lūpose. Vieną akimirką Jam pasivaideno, kad Ji ištarė Jo vardą. Tačiau tai nebuvo ir negalėjo būti tiesa.
-Mama? – ištarė Jis. Norėjo sužinoti, ar tikrai akys neapgauna.
-Taip... – teištarė Jo mama.
Tokiu trumpu žodžiu ji sugriovė visą Jo pasaulį. „Mirtis ateina tada, kai tu jos mažiausiai tikiesi“ prisiminė Jis kažkieno žodžius. Jis suklupo prie Jos lovos. Klūpėjo taip paėmęs Jos ranką kol sutemo. Per tą laiką viskas buvo paruošta paskutiniam atsisveikinimui.
-Sūnau, ateik, parvešiu tave namo, kad galėtum deramai apsirengti, - įėjusi į kambarį pasakė Jo mama.
-Aha. Gerai. Ateinu, - sumurmėjo Jis.
* * *
Viskas buvo nuostabu. Ji gulėjo kaip angelas. Su ta pačia šypsena, taip miela širdžiai. Kambarys, pilnas baltų gėlių, žmonės, atėję pagerbti Jos. Visgi Jis negalėjo su tuo susitaikyti. Viskas buvo lyg netikra. Pagaliau Jis nusprendė. Šiandien. Šiandien tai ir padarys. Kad daugiau nebereiktų kęsti tokio nežmoniško skausmo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą